Negali sakyti, Trakai (žiūrint iš ano meto perspektyvos) buvo padoriai sutvarkyta turistinė kryptis, buvo net ir šioks toks muziejus, net ir pavalgydinti turistus sugebėdavo be galo populiariais kibinais, iš kurių bėgdavo riebios avienos sultys, ir kuriuos užgerdavo kmynų gėrimu, apie kurį visi kalbėdavo, mirkčiodami vieni kitiems: girdi, šitas labai praverčia vyrams, kai jie būna pernelyg linkę prie moterų; pagirdai tais kmynais, ir nebebūna linkę. Prie nieko nebebūna linkę, būna ramūs ir laimingi, ir laukia, kada per teliką rodys futbolą.
Paveldo ir jo vertės šį kartą nevertinsiu: ne todėl, kad nežinočiau, kas man patinka, ir ne todėl, kad nenuspėčiau, kad Lietuvoje yra įdomiausia turistams (atsakymas: tikrai ne pilys, nes dažniausiai nurodomos užsieniečių Lietuvos turistinės vietos tebėra Grūto parkas, KGB muziejus Vilniuje ir paminklas Frankui Zappai) – tiesiog čia dar vienas restorano įvertinimas ir šį kartą restoranas yra Panemunės pilies viešbutyje.
Apsistojome ten, nes keliavome po Suvalkiją, ir nors Jurbarkas, prie kurio yra ši pilis, jau yra Žemaitija (į šiaurę nuo Nemuno), iš paveiksliukų internete atrodė, kad čia ta vieta, kur verta apsistoti.
Čia tikrai verta apsistoti. Pilis, pagal keistas Lietuvos istorijos aplinkybes, priklauso Vilniaus dailės akademijai (ir išnuomota komerciniam operatoriui), ir tai, turbūt, jai smarkiai padėjo. Jeigu daugelis restauruojamų Lietuvos dvarų ir panašių objektų, pritaikomų komerciniams tikslams, turi autis geležines klumpes ir vaikščioti metų metais, kol apavą sunešioja ir peršoka per tūkstantį paveldo saugotojų barjerų – ką galima daryti ir ko ne, kur turi būti kokios durys, kokie langai ir kur negalima įsukti elektros lemputės, – tai akademija, savaime suprantama, turi savų paveldo specialistų ir istorikų, ir bent jau nuo to turėtų būti šiek tiek lengviau.
Tačiau viena aplinkybė, nuo kurios neišeina apsaugoti, yra štai kokia: Lietuvoje vidinis turizmas dažniausiai remiasi proginiais renginiais – vestuvėmis ir visokių bendrovių konferencijomis bei darbuotojų motyvavimo išgertuvėmis, pasisėdėjimais pirtyse ir karšto vandens kubiluose. Pavieniai žmonės ir šeimos labai retai važiuoja kur nors ir apsistoja viešbutyje, ir restoranuose valgo labai retai, todėl tų vietų virtuvės yra pritaikytos renginių aptarnavimui, bet ne kulinariniams atradimams. Papjaustyta mėsos ir vištienos ruletų, vienas karštas (jei užsakovai reiklūs, tai net ir pasirinkimas iš mėsos ir paukštienos), na, ir koks nors biudžetas. Vyno korta? Pamirškite, tiesiog alus, pigiausi masinės rinkos sausi vynai, degtinė ir brendis, nors ir gėrimus svečiai dažniausiai atsiveža patys, kad iš biudžeto neiškristų.
Apyvarta nebūna tokia, kad galėtų prisišaukti iš Vilniaus žinomą šefą, be to, darbas labiau sezoninis ir savaitgaliais, kadangi jokio išskirtinio maisto nebūna, tai jo niekas ir nesitiki, o kadangi nėra lūkesčių, tai nelabai yra ir prasmė kažką siūlyti. Tik pamaryje, Kintuose, yra „Šturmų švyturys“, kur žmonės tyčia važiuoja dėl pavalgymo ir kur iš marių žuvies gamina išskirtinius patiekalus, bet tai išimtis, o ne būdingas reiškinys. Taip ir sukasi tas užburtas ratas, ir užmiesčio objektai pamažu sau vegetuoja nuo vestuvių arba jubiliejaus iki farmacininkų seminaro arba kokios bendrovės dešimtmečio šventimo.
Panemunės pilies interjerai įspūdingi ir visur daug prisiminimų apie istoriją, kambariai apstatyti senoviniais baldais ir net apartamentų pavadinimai kiekvienas su savo pasakojimu. Tas pats ir restorano valgiaraštyje: patiekalai aprašyti taip, kad jeigu galima būtų valgyti raides ir sakinius, tai restoranas skintų apdovanojimus.
„Mėgstamiausia grafų putpelė, apjuosta šonine, su paukštienos ir džiovintų obuolių įdaru, tiekiama su keptomis kriaušėmis, bulvių rutuliukais ir gervuogių padažu“ (12 EUR).
Šį dalyką ir paragavome – deja, eilinis provincijos patiekalas, sudėtinių dalių kratinys, kurio sąsaja su istorija turbūt būtų tokia, kad putpelė yra ne toks banalus paukštis kaip višta, ir galima įsivaizduoti kokius nors didikus, tas putpeles graužiančius prie didelio stalo žvakių šviesoje, kol dvaro muzikantai tyliai skambina styginiais instrumentais. Tik didikai turbūt būtų nustebę, pamatę tuos bulvių rutuliukus: nežinotų, ką su jais daryti, o gal svaidytų į dvaro muzikantus, kad šie tyliau grotų arba pakeistų repertuarą. Kiek galima tą pačią „Egle, mano sese“ džyrinti.
Dar vieno patiekalo aprašymas: „Kiaulienos išpjovos kepsnys, marinuotas su garstyčiomis ir krienais, tiekiamas su keptomis bulvių skiltelėmis, salotų puokštele, kedrų riešutais ir vyno padažu. Bajoras Gelgaudas pasirinkimui pritartų.“ Paskutinis sakinys skirtas, matyt, padrąsinti klientui. Nepažįstu bajoro Gelgaudo, tačiau aš drįstu manyti, kad šis kilnus ponas susidomėjęs apžiūrinėtų salotų puokštelę ir stebėtųsi, pamatęs kedro riešutus (kažkodėl abejoju, kad pinijų sėklas į Panemunę tais laikais vežiojo nuo Viduržemio jūros dietos paįvairinimui, nors ką gali žinoti), paskui pagūžčiotų pečiais ir užsisakytų, kaip visada, vištienos su ananasu, užkeptos su fermentiniu sūriu, patiekiamos su bulvytėmis fri, ir putojantį bokalą „Žebenkšties“ alaus iš pintos tūrio skardinės.
Dar skaniau buvo aprašyta „vytinta stirnienos išpjova su bruknių uogiene, virta pagal garsųjį bajorų Eperješų receptą, ir midumi įmirkusiomis slyvomis“ (5 EUR). Lėkštėje buvo keli lakšteliai stirnienos, kas yra neblogai, nes man patinka stirniena, o geriausia, ką galiu pasakyti apie bruknių uogienę, virtą pagal garsųjį receptą, yra tai, kad ji buvo neatskiriama nuo bruknių uogienių, virtų pagal negarsius konservų gamintojų receptus, ir paimtų nuo plačių lentynų prekybos centruose ir urmo sandėliuose.
Tas pats apie „mėgstamiausią bajoro Igelštomo užkandį“ (silkė su baravykais ir keptomis bulvėmis, 4,50 EUR): jei bajoras Igelštomas tikrai valgydavo tokią silkę, tai jis gali drąsiai keltis iš numirusiųjų ir grįžti į mūsų laikų Lietuvą, nes tokią silkę jis gaus daugelyje provincijos kavinių ir nieko nepasiges.
Nenoriu būti pernelyg kritiškas: gavome tai, ko galima tikėtis iš provincijos restorano, kur atvyksta tie, kas nieko nesitiki. Nesitiki, ir patenkinti valgo bulvinius kroketus, tuos geltonus lietuviškos post-Sovietinės kulinarijos žemčiūgus, ištrauktus iš bajorų pamėgtų garsių šaldiklių ir išvirtus didikų pamėgtoje fritiūrinėje. Trys žąsys iš penkių.
Panemunės pilis, Vytėnų g. 53, Pilies kaimas, Jurbarko rajonas. Tel. +370 686 39393. Tinklalapis http://www.panemunespilis.lt.
Dėl restoranų darbo valandų teirautis telefonu.
