Juo labiau, kad ši gatvė Senamiestyje, kažkada buvusi viena pagrindinių arterijų, vedančių į Užupį, dabar yra aprimusi: Išganytojo gatvėje remontas daugeliui savaičių, o gal net mėnesių, tai nebeliko ir to burzgiančio siauro greitkelio pojūčio, kuris šią Senamiesčio dalį darė gimininga Italijai, kur istorinių pastatų gausa ir kultūros paminklai niekada nėra kliūtis intensyviam automobilių eismui.
Tačiau sužinoję (neklauskite manęs, kaip), kad, pasirodo, ten yra ir šis bei tas kito. Be to, Gatvės kepėjai kažkokiu būdu sugebėjo tapti žinomi ir rekomenduojami tos mielos rinktinės snobų ir pižonų kompanijos, kuri spėja ne tik visur nusifotografuoti prie sienelių, pasidaryti asmenukių, bet ir pavalgyti visose naujose vietose ir apie tai parašyti, nes o ką jiems daugiau veikti. Jei skaitote Feisbuką, jų veidus ir pavardes pažįstate ne blogiau, nei aš - interneto turinio guru Saugirdas Vaitulionis (“mamyčių siaubas”, nes įkėlinėja kvailiausius interneto forumų susirašinėjimus ir taip susirenka tūkstantinį populiarumą), reklamos drakonė Dovilė Filmanavičiūtė, stilistė Agnė Jagelavičiūtė, keliautojas Rimvydas Širvinskas ir kiti, jūsų mylimi ir branginami eterio ir fotonuotraukų veidai, arba, kaip aš sakau, šviesuomenė. Aš irgi būnu prie jų (jie mane sodina prie vieno stalo, nors ypatingai ir nesidžiaugia, bet tai jie tokie yra, beširdžiai), ir, pavyzdžiui, mes buvome anądien naujame omarų restorane Klaipėdos gatvėje, fotografavomės, o paskui valgėme omarus su šampanu, nes o kodėl nevalgyti, kai taip tinka ir skanu. Jūs irgi norėtumėt taip, manau.
Apie “Gatvės kepėjus” prirašyta neregėtai daug, bent jau paminėti jie tankiai, ir labai daug skirtingų pavadinimų: ir kepykla, ir kepyklėlė, ir kavinė, ir picerija (ką?), ir bistro (ar žmonės, tai rašiusieji, apskritai žino, kas yra bistro?), restoranu niekas nevadina (nes juk lietuviams privalo restoranas kažkaip kitaip atrodyti, jie tiesiog negali tverti savo kailyje, kai kažkas pasako “restoranas”, ir puola ginčnytis, kad čia ne restoranas, čia McDonald’s užkandinė; taip pat apie mane sako, kad “jis lanko ir apžvelginėja kavines”, nors tikrai gal tik tris kartus per visą karjerą esu apie kavinę rašęs - tačiau lietuviai tiesiog turi nesveiką santykį su maitinimo įstaigų pavadinimais, arba, greičiausiai, su pačiomis įstaigomis, bet apie tai mes dar kalbėsimės ne kartą, nes šias apžvalgas dar rašysiu ir rašysiu ir rašysiu, tai va).
Kad nebūtų neaiškumų dėl pavadinimo, tai nedidelis italų restoranas, šeimyninio tipo (šeimininkas pats salėje), su tradiciniu valgiaraščiu, šiek tiek modifikuotu.
Pavyzdžiui, vitello tonnato (6,90 EUR). Tradiciškai, tai šalta veršiena, plonai supjaustyta, su tuno ir ančiuvių majonezu. Čia labai plonai supjaustyta jautiena, kurios skonis beveik kaip veršienos, ne, aš pasakyčiau, gal dar geriau. Tokia labiau artikuliuota, kiek agresyvesnė mėsa, nei tradicinis vitello tonnato, gal labiau vyriškas patiekalas, ir tinkantis prie lietuviškos žiemos. Tobula. Dėl jo mes grįšim. Ir dėl jūs jūs eisite ten.
Gnudi (5,50 EUR) yra išvis retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje - tai tokie keisti sūrio rutuliukai, tai yra ne tai, ką duoda lietuviško maisto karčemose prie kaimo turizmo (šaldyti ir paskui gruzdinti aliejuje), tai varškės sūrio ricotta ir kietojo sūrio parmigiano mišinys, ir paskui jie aplieti sviesto ir šalavijų padažu. Net jei tai bus vieninteliai sūrio rutuliukai, kuriuos būsite ragavę gyvenime, užsisakykite jų.
Lazanija (6,50 EUR) buvo tiesiog puiki lazanija, ir prie jos padėti vyšniniai pomidoriukai manęs nesunervino. Jei manęs nesuerzina vyšniniai pomidoriukai, tai ženklas, kad virtuvė labai gera. Paprastai vyšniniai pomidoriukai yra pirmasis blogo kulinaro požymis. “Čia mano medaus torto receptas, slaptas”. Ką ten naudoji, savo medaus torte. “Puošiu vyšniniais pomidoriukais.” O tinka? “Čia kaip man. Bet šiaip jie daugiau dėl grožio”. Tai štai, šiam patiekalui net vyšniniai pomidoriukai nesutrukdė.
Picos man patiko mažiau. Padas man pasirodė per sunkus, užpildo per daug. Pica išmaniu pavadinimu “Sakyk sūris” (tai čia “say cheese”, jei kas nesupratote) kainavo 7,50 EUR ir buvo skani, bet, mano galva, to sūrio galima buvo sakyti mažiau. Gal ir pašnibždėti. Ir su padu kažką reikia daryti, ypač jei vienas įstaigos pavadinimų yra “picerija”.
Pica su burrata (8,50 EUR), dievišku itališku mozzarellos ir grietinėlės mišiniu, nesveikai brangiu (nes labai trumpai laikomas po pagaminimo, reikia skraidinti į Lietuvą lėktuvais ir per pora dienų parduoti), deja, nepateisino lūkesčio. Taip, skanu, bet burrata picos krosnyje yra sunaikinama. Ji ne tam skirta. Tai nėra neskanu, bet yra jausmas, kad gerą sudėtinę dalį tiesiog sunaikino pramogos ir eksperimento tikslais. Čia kaip juoduosius ikrus, kainuojančius po kelis šimtus eurų už skardinę, suversti į blenderį ir padaryti iš jų pilką baltyminę masę.
Desertui valgytas tiramisu (4,50 EUR) buvo jei ne geriausias valgytas gyvenime, tai tikrai vienas geriausių, o cannolo, kepta dūdelė su varškės sūrio padažu viduje (2 EUR) buvo tokia eksperimentinė - paprastai ji būna gaminama su ricotta sūriu ir dažnai pridedama cukruotų vaisių, čia forma buvo autentiška, sūris kiek kitoks, ir pagardinta riešutais. Jei šiaip norite naujoviško deserto, bus labai gerai. Jei svajojate apie prisiminimus iš Sicilijos - tai nebus tai. Ir dar. Cannolli yra daugiskaita. Jei ant lėkštės viena dūdelė - tai bus cannolo. Patikėkite manim. Italų kalbą, beje, man kažkada dėstė Paulius Jurkevičius, rašytojas apie Italiją. Todėl žinau, ką rašau.
Dviese sumokėjome vos 51,90 EUR - brangumas neatrodo esanti šios įstaigos problema, atvirkščiai, ji labai prieinama, tai italų restoranas kiekvienam.
Su vertinimu man bus nelengva: viena vertus, ne viskas patiko vienodai, ir eksperimentavimas kartais pavyksta, o kartais atrodo kiek savitikslis. Tačiau visi patiekalai buvo aukštos kokybės, kai kurie - išskirtiniai, o pati drąsaus italų restorano idėja yra tai, kas Vilniuje kritiškai būtina. Italų virtuvė prastai pasiduoda eksperimentavimui, ir daugelis nusilaužia ragus, bandydami su ja badytis, bet čia drąsus šefas išėjo iš kovos vos kelis gumbus įsistatęs, ir aplodismentai jam už tai. Ar be tokio restorano Vilniuje būtų liūdniau? Tikrai taip. Ir tas vitello tonnato yra mano sapnuose.
Penkios žąsys iš penkių.
Gatvės kepėjai, Savičiaus g. 6, Vilnius. Tel. +370 630 87262. Facebook profilis.
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.
