Sako, aš ten vis tiek valgau dienos pietus. Sakau, kaip? „Aš steiką užsisakau iš valgiaraščio“, sakė jis. Ir tai būna jo dienos pietūs. Tai man buvo svarbi gyvenimo pamoka: galiu pasidaryti dienos pietus kur tik užsimanęs.
Restorane „Belgai“, prie paties Senamiesčio krašto, ant Rūdninkų ir Pylimo gatvės kampo (Pylimo gatvė, jei nežinojote, yra tikroji Vilniaus Senamiesčio riba, ir jei jums kas nors sakys, kad kitoje gatvės pusėje vis dar Senamiestis, netikėkite jais – ten gali būti Senamiesčio seniūnija, bet tikrasis Senamiestis yra į rytus nuo Pylimo gatvės), buvau jau labai seniai, viskas atrodė kitaip, ir gal labai gerai, kad pamiršau, kaip ten buvo, nes dabar atėjau, iš esmės į naują restoraną.
Ant sienų juodai baltos nuotraukos, vienintelė spalva – raudona, viskas stilinga, bet mane nustebina pilna salė žmonių. Jei nebūtume užsisakę su kitu kolega, irgi profesionaliu valgytoju (yra tokia profesija, „valgytojas“, nesakysiu, kur mus rengia, nes ir jūs užsimanysite), nebūtume gavę staliuko. Pasijutau bejėgis: jei gerai parašysiu, jie vis tiek jau pilni, koks jiems bus skirtumas? O man taip patinka savo dieviško piršto palietimu padėti geriems restoranams, kurie atsigauna ir pražysta. Šitas atrodo jau pražydęs. Pažiūrėkim.
Valgiaraštis yra iš tų, kur nežinau, ką daryti, nes noriu visko, ir paprastai aš labai drąsiai renkuosi kelis patiekalus, kurie, kaip, man atrodo, yra geriausiai atstovaujantys tam restoranui, ir taip išbandau. Šį kartą man kažkas atsitiko, gal pervargimas, gal šiaip vasara ir sąmoningumo stygius, tai vartau nelabai ilgą valgiaraštį ir tada, numojęs ranka, užsisakau beveik viską.
Na, gerai, ne beveik viską (nepaėmiau jūros gėrybių sriubos Waterzooi, €5,50, kurią šiaip baisiausiai mėgstu, bet galvojau – šita jau tikrai nebetilptų), bet užsisakiau tikrai daug.
Negalėjau atsisakyti burgundiškų sraigių (€9) – pagalvojau, koks aš senas, nes prisimenu laikus, kai Lietuvoje sraigės buvo nežmoniška egzotika, o dabar niekas net nepakelia antakio, nors ir šiaip spokso į mane, kaip visad, galvoja, hm, kaip mums pasisekė, valgome kartu su Užkalniu, turbūt, gerai šį kartą restoraną pasirinkome.
Sraigės buvo sultingos ir kvapnios. Krapščiau iš kiautų sraigienos gabalėlius ir galvojau, kaip norėčiau kada nors jų užsisakyti kokius penkis šimtus ir valgyti visą dieną.
Midijos (aš jas vadinu geldelėmis), pataisytos prancūziškai, kainuoja €13 už mažą porciją, ir porcija yra visiškai nemaža. Ir dar belgiškos bulvytės, labai geros kokybės, ir dar savos gamybos padažas, kaip Briuselyje, majonezo ir garstyčių. Ar tai labiausiai liekninantis maistas pasaulyje?
Gal ir ne, bet kitą kartą imsiu didelę porciją (€18,50), nes midijos tas maistas, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Sėdi, krapštai, kalbiesi, ir ateina ne tik skanumas, bet ir ramybė.
Kolega renkasi puikią trintų žirnių sriubą (€1,50), patiekiamą su šoninės juostele (šoninė pataiso viską pasaulyje), bet gerbiamieji, už pusantro euro? Už tiek kavos nenusipirksi mieste. Skaitytojai, skubėkit ragauti tos sriubos, kol jie jos nepabrangino.
Kolega yra linkęs valgyti protingai, ir antram patiekalui jis valgo sterką (€15), kuris iškeptas sultingai ir jautriai (sterką, kaip ir menkę, galima neatsargiai perkepti, bet čia, atrodo, viskas labai teisingai padaryta), o aš galvoju, kad jei jau sugalvojau eiti iš proto, tai eiti su trenksmu, ir dar valgau triušieną su grybais (€15) – jei nežinojote, man baisiai patinka, kai triušiena yra lygiai tokia, kaip čia, kai neplaukia padaže, nors padažo yra, ir galima užsipilti, jei kam patinka, bet man patinka tas triušio delikatus sausumas.
Jei dar ateisiu, tai būtinai vėl jo užsisakysiu, nes šis triušiukas, kuris sau ėdė žolytę ir paskui buvo iškeptas, kad galėtų Užkalnis pavalgyti, kažką darė gyvenime teisingai. Greičiausiai virtuvės šeimininkas darė kažką teisingai.
Ką daryti, kai nežmoniškai persivalgai?
Žinoma, užsisakai dar deserto. Desertui yra atskiras, antrasis, skrandis, ir čia tam skrandžiui yra belgiškas vaflis (€4), su šokolado padažu ir šviežiomis uogomis (juk vasara).
Akyse aptemsta, ir aš galvoju apie tai, kiek reikės sportuoti, kad sudeginčiau kalorijas. Bet čia verta nuodėmės. Užsisakykite vaflių, bent žinosite, kad pas belgus buvote. Kolega valgo puikų creme brulee (€4) ir irgi džiūgauja, o man jo gaila. Gaila todėl, kad jis neužsisakė to vaflio. Na, kaip sakoma, jei nori būti konservatyvus, būk konservatyvus, sakau jam, o aš gyvenu beprotišką gyvenimą ir to nesigailiu.
Pietūs dviems žmonėms kainuoja €70,60 ir arbatpinigius, ir jeigu raukotės, kad tai yra truputį daugiau, nei įprastai, tai nesiraukykite, nes tikrai valgiau nuostabiai daug, tiek daug nėra būtina nei jums, nei man, bet ką galiu padaryti, kai taip visko norėjosi.
Nežinau, ką apie mane pagalvojo padavėjos ir kiti žmonės, bet koks man skirtumas? Tik apsvaigus nuo maisto automobilį buvo sunku rasti gausiose aikštelėse aplinkui, bet paskui radau, parvažiavau namo ir parašiau šią apžvalgą.
Penkios žąsys iš penkių: ne tik todėl, kad labai skanu (labai skanu – tai dar ne penkios žąsys), bet ir todėl, kad jie mane privertė elgtis neracionaliai.
Belgai, Rūdninkų 15/46, Vilnius. Tel. +370 5 212 6603. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 20:00
