Tais laikais mano mėgstamiausia vieta buvo „Ritos Slėptuvė“, su paprastais amerikietiškais kokteiliais, kurie anuomet Vilniuje buvo retas dalykas, ir su paprastu amerikietišku maistu.

Ten nuolatos grodavo savininkės, Amerikos lietuvės Ritos Dapkutės, mėgstama muzika, ir aš atsimenu, visada, kai tik ten nueidavau, grodavo Terry Jacks „Seasons in The Sun“.

Ten taip dažnai valgydavau picas, paprastus kepsnius (vadinosi „šeimininkės delikatesas“, ir tai buvo gana paprasta mėsos išpjova, bet, o Dieve, kaip skaniai aš tai valgydavau), keptą bulvę su priedais, amerikietiškas salotas su įvairiais padažais (buvo galima pasirinkti iš trijų, o gal net keturių, padažų, kai kitose vietose Vilniuje ne tik pasirinkimo, bet ir paties padažo, greičiausiai, nebuvo).

Tai buvo maždaug kokia 1993 metai, ir tos vietos aš ilgėjausi ir ilgiuosi nežmoniškai.

Ilgiuosi to rūgščių kokteilių skonių, ilgiuosi jausmo, kai ilgu koridoriumi įeidavai į patalpą, suprojektuotą architektės Audros Kaušpėdienės, ir ten buvo prietemos ir jaukios šviesos balansas, ir patogios vietos, mediniai pjaustinėti stalai, ir publika, kuri buvo pakankamai aukšto lygio, nes marozai ten negalėdavo eiti, nes jiems neužtekdavo pinigų, ir iškart įpildavo ledinio vandens.

Tais laikais tai buvo kažkas ypatingo, dabar nenustebinsi žmonių nei interjeru, nei prietema, nei šviesomis, nei neonais.

„Matau neono šviesas, kai eini pro šalį“, sakė vienos dainos tekstas. Aš ten matydavau daug neono.

Ne, ne taip ilgiuosi, kaip jaunystės, nes jaunystės visai nesiilgiu. Dabar esu linksmesnis, protingesnis, turtingesnis ir išmintingesnis – manau, niekas nesiginčys dėl to.

Baras „Cuba studija“ yra irgi rūsyje, „Ogmios mieste“, įėjimas iš naujosios automobilių stovėjimo aikštelės pusės. Pamatysite ant žemės tokią stiklo struktūrą, ir drąsiai lįskite apačion.

Vietos tame požemyje daug, tokios keistos erdvės jausmas. Aš nesijaučiau, kad esu po žeme, tiksliau, man niekas apie tai nepriminė, nors, žinoma, galima tikėtis priminimo vien iš to, kad nėra langų.

Patalpa išpuošta dalykais, susijusiais su Kuba, ir siūlo tą pačią romantiką, kaip ir visiems Karibų mylėtojams visame pasaulyje, dar ir pagardintą prisiminimais apie tai, kad Kuba buvo linksmybių ir gero gyvenimo sala, kur buvo romas, cigarai ir daug muzikos, o paskui visa tai baigėsi, nes saloje nugalėjo revoliucija, ir komunistai linksmybes užraukė.

Prasidėjo ideologija, prekybinės sankcijos, eilės ir maistas pagal talonus. Cigarus gamino jau valstybiniai fabrikai. Tačiau prisiminimai liko, kaip ir seni gražūs amerikietiški automobiliai. Baro interjeras tuos prisiminimus ir vaizduoja interjere.

Valgiaraštis yra tipinis baro pasiūlymas: iš baro nereikėtų kažko kito tikėtis, nes ten žmonės turbūt ne dėl maisto ateina, tačiau išalksta, ir kažko nori užkąsti, paskui dar ir dar. Todėl čia sumuštiniai, salotos, mėsainiai, šonkauliai (šonkauliai!) ir panašūs dalykai. Žaliavalgiui čia turbūt nebūtų mėgstamiausia vieta, bet tuščia jų, tų žaliavalgių.

Barbekiu šonkauliai (€7,20) yra šiaip jau ne tas patiekalas, kurį aš užsisakau nedvejodamas, nes pernelyg dažnai juos Vilniuje sugadina, dažnai ir per riebius pagamina, bet čia buvo pats tas, nes skanu. Kolega užsisakė ir suvalgė juos patenkintas.

Davė man paragauti, sako, negi gaila. Geras žmogus. Tai aš nemažai suvalgiau, ir jam mažiau liko, nes gerai iškeptas ir tinkamai glazūruotas šonkauliukas, lipnus, sunkus, apvelkantis stemplę ir širdį gerumu, yra tai, ko žmonės siekia ir apie ką svajoja.

Vištienos salotos (€4,50) buvo paprastos vištienos salotos, bet jos buvo tokios gausios, kad nesuvalgiau nė pusės. Salotų porcijoje buvo amerikietiška gausa ir prabanga.

Dar valgėme kesadiją su jautiena (€5,20). Blynelis geras ir vidus padorus, viskas kaip turi būti, išorėje trašku, viduje tąsu ir karšta. Atrodo paprasta, bet ar dažnai randate tokius dalykus Vilniuje? Tikrai nelabai dažnai.

Tokie dienos pietūs požemyje. Ar mane pribloškė maistas?

Ne, bet ir nenuliūdino, ir tai pakankamai stiprūs ir geri žodžiai, ypač bare. Sumokėjome €21,70 – pigiau grybo, jei jau taip. Gal panašiai dviese būtume sumokėję ir tinklinėje mėsaininėje ar picerijoje.

Senokai taip nebrangiai buvau pietavęs. Paprastas, sąžiningai paruoštas ir gausiai patiektas baro maistas, ir tiek.

Ar to maža?

Ne, kažkaip ne. Gal interjeras ir nuotaika man padėjo. Jaučiausi kaip veikėjas iš serialo apie organizuotą nusikalstamumą, greitomis pietaujantis tamsiame bare ir aptarinėjau reikalus. Buvau maloniai nepastebimas ir mėgavausi privatumu. Kada nors dar čia užeisiu vakare.

Keturios žąsys iš penkių.

Cuba studija, Verkių g. 29, Vilnius. Tel. +370 690 00333. Facebook profilis. Tinklalapis.
Pirmadieniais ir antradieniais, nuo 11:00 iki 22:00, trečiadieniais nuo 11:00 iki 23:00, ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 01:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 02:00, šeštadieniais nuo 13:00 iki 01:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (234)