Istorijos pradžia yra tokia: restoraną sostinės Pylimo gatvėje buvau išbraukęs iš lankytinų vietų sąrašų iš įniršio. Tokia buvo mano užgaida: aš negaliu pakęsti, kai minios sostinės gurmanų ir pižonų pradeda man brukti kurią nors vietą, pirma rašo „patariu aplankyti“, paskui prasideda „būtinai aplankykite“, tada jau būna peržengta riba: „privalote aplankyti“ (pakartosiu – aš niekam ir nieko neprivalau, įsikalkite į smegenis). Na ir tada toliau jau eina visiška bjaurastis: „kada aplankysite“, ir „kodėl dar nebuvote“.
Vienas toks restoranas, esantis prekybos centre „Ozas“, taip ir užsidarė, nesulaukęs mano vizito, nes visiems jo darbuotojams buvo liepta ne tik man laiškus siuntinėti, bet ir komentuoti prie bet ko, susijusio su „Laukinių žąsų“ vertinimais, ir zyzti, kad jau prašau ateiti, na, ateikite pagaliau, nepamirškite mūsų, tikrai jūs nebandėte itališko maisto, kol nebuvote pas mus. Išbraukiau iš sąrašo ir nudžiugau, kai jie užsidarė: bent jau paliks mano paštą ramybėje.
Modernios indų ir europiečių virtuvės restoranui „Gaspar‘s“ nepasisekė, kad jie turėjo nemažai draugų ir geranorių, kurie užplūdo mano pašto adresus savo brukalų pasiutpolke, ir kantrybė nutrūko, kaip nutrūkusi styga, ir aš pasakiau tai, ko gal nereikėjo sakyti, ir pažadėjau pas juos neiti.
Tačiau vasara gali ištirpdyti ir storiausius ledus. Draugė pasiūlė ten eiti pusryčių savaitgalį (nes dažnai dėl pinigų pertekliaus pusryčiaujame ne namie), ir aš numojau ranka ir sakau, einam. Maža dėl ko galiu pakeisti nuomonę. Jei premjeras gali keisti nuomonę, tai tikrai galiu ir aš.
Pasakyti, kad aš nepasigailėjau, būtų nepakankamai stipru. Ar žmogus, išlošęs loterijoje milijoną, nesigaili, kad nusipirko bilietą? Taip ir aš šį kartą.
Restoranas yra nedidukas (sakyčiau, gal 25 vietos ar panašiai, ir dar yra staliukai lauke, bet jūs žinote, koks tas lietuviškas oras). Viskas atrodo labai paprastai ir ūkiškai, tokia šiokia tokia kūrybinė betvarkė, kaip vienas iš tų neformalių restoranų, kuriuos atidaro arba tie, kas labai myli maistą, arba tie, kas labai nori atidaryti restoraną.
Skaitytojau, šitie žmonės tikrai myli maistą. Valgiaraštis buvo toks, kad norėjosi visko, bet mes pasirinkome po pusryčių patiekalą.
Benedikto kiaušiniai (€5) buvo patiekti ant indiškos naan duonos (su kuria indų ir bengalų restoranuose taip smagu išdažyti aštrius padažus), ir Hollandaise padaže jautėsi indiškas kalendros skonis – lyg tokį švelnų karį valgytum. Benediktai buvo gana sūrūs, bet ne per daug. Kiaušinių, virtų marškinėliuose, tryniai bėgo ir švytėjo. Aš jau žinojau, kad čia grįšiu.
Angliški pusryčiai (€7) pasirodė kaip toks sudėtingas sumuštinis ant speltos miltų duonos, gerokai permirkusios sviestu – bet ne per daug, o skaniai – ir buvo su chorizo dešra, labai gera šonine (parašyta – pancetta) ir tokiu pat kiaušiniu, virtu marškinėliuose. Tai buvo angliški pusryčiai Lietuvos restorane, geresni už visus angliškus pusryčius, kuriuos esu valgęs. Gal nebent Dubajuje ar Delyje, super-brangiuose viešbučiuose, kurie labai rūpinasi atkurti kolonijų madas ir įtikti buvusių imperijos šeimininkų skoniui, man yra buvę panašiai skanu.
Tai buvo taip nuostabu, kad dabar, rašydamas, net susigraudinau dėl Britanijos referendumo rezultatų. Man bus labai gaila, kai reikės į Angliją keliauti su viza, jei apskritai ten mane įleis. Gal net pasiilgsiu tos šalies, kur prabėgo šešiolika gyvenimo metų. Visos šios mintys man atėjo iš paprastų pusryčių. Paragavęs jų tik šiek tiek, aš jau buvau danguje.
Desertui buvo blyneliai su kokosais ir bananais (€4), su ypatingu karameliniu padažu, kuris yra sumeistrautas iš kokosų cukraus, atvežto iš Goa, Indijos pietuose. Aš nekenčiu kokosų, aš galėčiau kovoti su viskuo, kas turi kokosų skonį, todėl blynelių vos paragavau, tačiau per savo neapykantos miglą supratau, kad tai buvo puikus gaminys. Tiesiog man nepatinka kokosai. Mano draugė sakė, kad blyneliai buvo nuostabūs ir jie buvo tų pusryčių vinis.
Ir tada man pasidarė gėda ir apmaudu. Man buvo gėda, kad taip negražiai buvau juos išbraukęs iš sąrašo. Atsiprašau. Man buvo apmaudu, kad tik dabar atėjome čia. Galėjome juk dažnai eiti.
Sumokėjome už pusryčius, turint galvoje neįtikėtinai aukštą kokybę ir patiekalų išmanumą, nedidelę €28,60 sumą ir palikome arbatpinigių. Ar absoliučiai, tikrai, neginčytinai penkios žąsys iš penkių? O taip. O taip. O taip. Kitą sykį aš ten atroposiu, jei reikės, net ir keliais ir alkūnėmis.
Gaspar‘s, Pylimo g. 23-3, Vilnius. Tel. +370 657 07050. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:30, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 16:30.
