Anglija – proletarinių tradicijų šalis, kur žmonės jau prieš šimtmečius, per pramonės revoliuciją, persikėlė iš kaimų į miestus, nuėjo dirbti fabrikuose ir prarado ryšį su žeme, todėl pradėjo maitintis lengvai konservuojamu, stipriai termiškai apdorojamu ir gausiai sūdomu maistu, kad jų skonio receptoriams atrodytų sodriau.
Čia net nekalbu apie tokius ekstremalius siaubus, kaip apvoliotas tešloje ir gruzdintas šokoladinis batonėlis (taip, toks dalykas egzistuoja Anglijos šiaurėje), arba kokios nors storapadės picos su kario vištiena, kad galima būtų viename patiekale pasidžiaugti iškart dviejų penktadienio patiekalų palaima.
Tradicinis patiekalas, siejamas su Anglija, yra žuvis (dažniausiai – menkė), apvoliota tešloje ir gruzdinta, patiekiama su gruzdintomis bulvytėmis, ir pagardinama druska ir actu („salt and vinegar?“, paprastai klausia šiuos patiekalus patiekiantis restoranininkas ūkanotoje saloje). Paskui patiekalas dedamas į popierių, į kartono arba plastmasės dėžutę ir klientas jį suvalgo tiesiog gatvėje arba parsineša namo.
Jis išpopuliarėjo tada, kai Britanija pasistatė daug geležinkelių, ir vagonais-šaldikliais su ledu galima buvo sugautą žuvį iš šiaurės Anglijos uostų išvežioti į visą šalį ir pardavinėti pigiai. Nuo tada žuvis pasidarė pigus produktas, prieinamas darbininkams. Menkę gerai iškepti keptuvėje nėra lengva, tik nusisuk, ir ji perkepta, o štai kepti aliejuje gruzdintą – gerokai patikimiau.
Tai štai šį patiekalą sugalvojo atvežti į Lietuvą anglas Tom Nicholson, tas pats, kurio žmona kulinarė ir knygų autorė ir kuris įkūrė picerijas „Jurgis ir Drakonas“. Tomas man pasakojo, kad žuvies ir bulvių restoranas, „fish and chip shop“ (be didelio kiekio sėdimų vietų, daugiausiai veikiantis išsinešimui, arba galima atsisėsti netoliese esančioje terasoje, kur yra atitinkamai pažymėtos kėdės ir stalai) buvo jo svajonė nuo vaikystės.
Žmonės turi keisčiausių svajonių.
Pasirodo (man papasakojo Tomas apie tai dar anksčiau, prieš mano apsilankymą), aukšto lygio gruzdintos žuvies su bulvėmis ruošimas nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo. Augalinį aliejų laiko reikalingoje temperatūroje ir nuolatos filtruoja, kad jis būtų be priemaišų, speciali kompiuterio kontroliuojama mašina iš Olandijos, parenkama Atlanto vandenyno menkė, atsakingai gaudoma ir šaldoma dar laive, ir, pasirodo, net bulvės vežamos iš Olandijos, nes Lietuvoje šiuo metu pakankamais kiekiais tinkamos kondicijos bulvių pasiūlyti negali, bet jie tikisi, kad kada nors galės. Bulves jie patys lupa ir patys pjausto, kad nereikėtų imti šaldytų bulvyčių iš maišo, kas Tomui būtų šventvagystė, jis taip sako.
Gerai, imamės inspektuoti.
Pati parduotuvėlė „Bulvytės ir Žuvytės“ (būtent toks pavadinimas, abu žodžiai didžiąja raide) atrodo šiek tiek panašiai į tokio pobūdžio parduotuvėlę Anglijoje, bet tuo pačiu metu ji visiškai skirtinga.
Turiu galvoje, viskas padaryta taip prabangiai, tokia aukšta kokybė kiekvieno vinuko, kiekvieno interjero elemento, viskas taip poliruota, kad jaučiuosi, kad čia padaryta ne Anglijos imitacija, o tiesiog nulipdyta angliška svajonė. Kažkada panašiai jausdavausi amerikietiškuose restoranuose Japonijoje. Kokia nors spurginė „Krispy Kreme“ Tokijuje, prie Shinjuku stoties, įrengta taip, kaip niekas Amerikoje net nesapnavo.
Tomas sakė, kad kai kam visa aplinka „Bulvytėse ir žuvytėse“ pernelyg angliška, žmonės bamba dėl to. Kaip taip gali būti? Tai juk angliškas restoranėlis. Rado prie ko kabinėtis.
Man tuo pačiu metu atrodo įdomu, kaip jautėsi profesionalūs anglų bulvių ir žuvyčių šefai, atvykę į Lietuvą apmokyti personalo? Juk jiems turėjo pasirodyti, kad viskas čia padaryta gerokai prabangiau, negu tėvynėje.
Mažos bulvytės (€2) su vidutine žuvies porcija (€4) – štai ji, klasika. Atrodo viskas tikrai kaip Anglijoje, išskyrus gal indelį, kuris yra iš ekologiško ir suyrančio kartono. Anglijoje tokius žmonės dažniau parodose mato. Lietuvoje toks indelis yra standartinis variantas.
Ir skonis tikrai klasikinis: ne per stora tešla, jaučiasi labai šviežias aliejus, ir bulvytės nepermirkusios. Druskos uždėta saikingai, bet juk galima pasidruskinti, jei kam nors trūksta.
Žirniukų košė, €1, (atrodo, kaip gvakamolė, nors tai nėra gvakamolė, nes pastaroji yra iš avokadų, o čia iš žirnelių, ir vadinasi „mushy peas“) – ne tas patiekalas, kurio pasiilgstu iš Anglijos, bet tikrai kokybiškas.
Bulvytės kanadietiškai, su varške ir tirštu, mėsišku padažu (labai sodru) irgi buvo smagios, tik per daug jų užsisakėme, baigti visų tų skanėstų nebuvo įmanoma.
Man labai patiko žuvies maltinis, iš esmės, tai žuvies kotletas, pagamintas anglišku stiliumi (€2). Šiaip man viskas patiko. Persikėliau akimirksniui į savo jaunystės šalį, kur praleidau tiek metų; pagalvojau, kad didžioji dalis visko to, su kuo buvo susijęs mano gyvenimas toje šalyje, jau išsitrynė, bet skonis liko.
Ir todėl, pagalvojau, čia radau vietą, kurią galės aplankyti visi, kas grįš iš Britanijos, ir kas iš savo Alytaus ir Panevėžio užsuks į Vilnių – jei norės angliškų prisiminimų, jie juos visus čia ras, ir galės semti rieškutėmis.
Dviese su drauge sumokėjome €18,25. Dar valgėme ledų, tie kainuoja po eurą ir yra vieno skonio.
Penkios žąsys iš penkių: nes Vilnius iki šiol neturėjo angliškos virtuvės (tie restoranai, kurie pretendavo į kažką panašaus, deja, net ir iš tolo nepriartėja prie autentikos), o dabar turi, ir turi taip tiksliai padarytą, su tokia meile paprastam ir nesveikam maistui, kuris yra žuvytės ir bulvytės, kad aš likau nustebęs, kaip daug gali pasiekti beribis užsispyrimas ir tobulybės ieškojimas.
Bulvytės ir Žuvytės, Šeimos aikštė, Ogmios miestas, Vilnius. Tel. +370 648 83222. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 20:30. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:30 iki 21:00. Sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 20:00.
