Vasarą, kai saulė anksti viską nutvieskia ir negali miegoti, savaitgalį yra tinkamas laikas patikrinti turgavietę, ir tuo pačiu įsitikinti, ar iš tiesų viskas taip pabrango, kaip kalba žmonės, kurie gyvenime nieko daugiau nedaro, tik skundžiasi, kad viskas pabrango.

„Einu link Halės turgaus, čia mėsa prekiauja mylima mama“, kaip dainavo Justo Mamontovo personažas epinėje jo ir Algio Ramanausko „Dainoje apie Vilnių“.

Taip, pasirinkau Halės turgavietę sostinėje, nes čia eina ne tik paprasti žmonės, bet ir elitas. Tuo metu, kai kiti maitina kišenvagius Kalvarijų turguje, smirdančiame čeburekais ir prekiautojų prakaitu, tikri žinovai vyksta į Halę.

Automobilių stovėjimo aikštelė ant stogo pabrango ne keliais procentais, o kelis kartus. Anksčiau už tris litus galėjai palikti automobilį nors ir visai dienai. Šiandien vienas euras nuperka valandą stovėjimo. Užtat vietos yra daug, gali statyti automobilį nori skersai, nori išilgai.

Viduje pirmiausiai pasitinka mados: jei manote, kad visokios suknelės, mirgančios neapsakomo klaikumo spalvomis, leopardo tympos ir XXXXXXXXXXXXL dydžio moteriškas trikotažas yra visiškas siaubas, jūs turbūt niekada nebuvote skudurynuose (aš pats irgi nebuvau, bet tai man netrukdo apie juos rašyti).

Čia – ne skudurynas, čia prekės elitui, kuris perka naujus, o ne padėvėtus drabužius.

Siūloma ir avalynė: naujutėlaičiai sandalai ir plastikinės šlepetės, puikiai tinkamos į darbą ir laisvalaikiui, o taip pat ištisoms kartoms marozų ištikimai tarnaujančios prie automobilio „Audi 100“ vairo.

Rimti vairuotojai žino, kad saugų greitį viršyti geriausia, kanopas įsispyrus į plastikines tapkes. Pedalas smagiau spaudžiasi, plastmasė nevaržo judesių. Aš vienas tokias turiu, jas aviu sporto klubo duše, ir man kiekvieną kartą yra baisu jas išsitraukus iš krepšio.

Įsigijus apdarą, galima ir užbaigti ansamblį įgijus už kelis eurus odekolono, primenančio pavadinimu ir etiketės spalva tikrus Vakarų prekinius ženklus, bet su jais nesusijusio.

Odekolonai nepabrango: šiuos siaubus perkantys pirkėjai yra jautrūs kainai, ir kaip dešimt litų buvo viršutinė riba, taip šiandien ir liko – trys eurai jus palydės į paslaptingą kvapų pasaulį taip toli, kad jokio kito odekolono jums jau gyvenime nebereikės, nes draugų nebeturėsite.

Paliks jus ir giminės. Net šuo ir katė pabėgs. Taip pat yra ir latviškų kvepiančių skysčių, kažkokiu būdu tebegaminamų, juokingai pavadintų ir kažkam parduodamų: „Komandors“, „Maratons“, „Strategis“, „Titaniks“ – bergždžiai ieškau kažko originalesnio, pavyzdžiui, „Kuorumpuots Politiks“, „Darba Partijas Kandidats“, bet nieko tokio nėra. Nėra net „Pukis Baisuols“ – taip latviai vadina drakoną.

Šviežios mėsos ir paukštienos skyriuje ilgai netveriu, ne todėl, kad kažkas būtų blogai su produkcija, tiesiog pardavėjų agresyvus priekabiavimas yra neištveriamas potyris. Tik sulėtini žingsnį, tik kilsteli akis, ir į tave susminga riksmai „prašom!”.

Aš visada perku tik iš tų, kas manęs nepuola ir nebruka. Man nereikia geresnės kainos, nenoriu nuolaidos, man nereikia net ir geriausios prekės, tik apsiraminkit su savo bliovimu, jūs skėriai su žmogišku veidu. Turbūt niekas neperka iš jūsų, pagalvoju, kad taip rėkaujate.

Rūkytos mėsos kainuoja, man regis, tiek pat, kiek ir visada (žiūrėkite čekio nuotrauką). Taip, čia išmušė čekį. Maloni prekiautoja.

Čekius duoda ne visi, kiti, kaip suprantu, sėkmingai vis dar nenusipirko kasos aparatų, nes Mokesčių inspekcija turbūt nežino, kas Halėje darosi.

O gal žino, bet paprasto žmogaus jie nedrįsta liesti. Nes užės negyvai, sakys, kodėl prie bobučių kabinėjatės, kiti po šimtą šešis tūkstančius ima. Bet turėtų ir prie bobučių kabinėtis. Žinote, kodėl? Todėl, kad įstatymai tie patys galioja visiems.

Aš moku mokesčius už savo pajamas, ir manau, kad ir kiti turėtų mokėti mokesčius. Nes pensijos, atlyginimai policininkams ir pašalpos iš oro nesiima, taip pat ir subsidijos teatrams. Kodėl aš vienas turiu visa tai išlaikyti? Tegu ir kiti prisideda.

Žinau, yra VMI pasitikėjimo telefonas 1882, bet ką aš jiems paskambinęs sakyčiau? Kad man pardavė voveraičių didelę saują už penkis eurus ir nedavė čekio? Greičiausiai jie nustebtų, kad tiek voveraitės kainuoja, ir lieptų netrukdyti. Aš pats nustebau. Net aš pagalvojau, kad gal čia per brangu. Bet tik akimirkai.

Taip, tikrai, prie lito tokių kainų nebuvo.

Neprisimenu, kad už saują voveraičių kas nors paimtų 17 litų.

Aš ne Marijus Mikutavičius, bet šiandien pripažįstu, kad tą akimirką aš supratau ir užjaučiau paprastą žmogų. Penki eurai už voveraites yra keista. Bet dar keisčiau, kad tai yra tikra kaina, ne „nereali“ ir ne „absurdiška“.

Iš kur žinau?

Nes žmonės tiek moka, ir prekybininkai neina į namus atgal su neparduotomis prekėmis. Reiškia, tiek žmonės pajėgūs mokėti, reiškia, tiek turi, ir reiškia, tiek jiems yra gerai. Tai tegu grybauja ir tiek ima, kad tik jiems gerai.

Kita prekybininkė davė paragauti braškių. Buvo labai skanios. Todėl nupirkau du kilogramus, nes aš vyras ir kam pirkti kilogramą, kai galima du.

Parsinešęs namo paragavau, ir supratau, kad įdėjo kažkokias kitas braškes, nes šitos buvo suniurkytos ir rūgščios. Arba jos sugedo per valandą. Tas pats ir su trešnėmis. Kaip jie sugeba prie žmogaus akių įkišti blogesnių prekių, aš nežinau. Čia kažkoks turgaus prekybininkų talentas.

Užtat rauginti agurkėliai buvo puikūs. Ir kaimiški kiaušiniai, kurie buvo brangesni, negu lito laikais. Reiškia, ir turguje galima tikrai gerai apsipirkti. Bet čia – kaip pasiseks.

Šįkart išleidau penkiasdešimt aštuonis eurus. Daug ar mažai? Nežinau, bet voveraitės tikrai per brangios. Šiam turgui skiriu tris bobutes iš penkių.