Arba kaip demokratija ir žodžio laisvė negalioja komentatoriams, kurie kalba apie mano straipsnius. Daugelis jau pastebėjo, kad jeigu man kas nors nepatinka, aš niekada nesiginčiju, tik ištrinu, užblokuoju ir viso gero. Aš toks, pykčio ilgai nelaikau, atkeršiju ir užmirštu.
Žinote, kodėl taip darau, užuot ieškojęs argumentų? Nes galiu. Kas man uždraus? Užblokuoji dešimt, ateina tūkstantis naujų. Man nereikia įdomios, margos visuomenės su daugybe nuomonių apie mane. Man užtenka tų šimtų tūkstančių, kurie galvoja, kaip aš. Baseinas nėra skirtas norintiems slidinėti, važinėtis rogutėmis ar žaisti šachmatais. Baseinas yra skirtas tiems, kas plaukioja.
Užkalnio rašymai taip pat yra skirti tiems, kam patinka Užkalnio rašymai, nors nemažai tūkstančių perskaitymų gaunu ir iš tų kitų, bet jiems nė nesiruošiu įtikti ar duoti balso. Paskaitė, uždirbo man po du centus už paspaudimą, po penkis centus – už komentarą, ir aš patenkintas kvatojuosi, o jie ateis vėl.
Jau niežti rankos jums rašyti, kad aš turbūt vaikystėje buvau traumuotas, kad taip kalbu. Buvau, tik ne tokiu būdu, kaip jums atrodo. Vaikystėje aš užaugau sovietinėje Lietuvoje, ir buvau traumuotas tos šalies neskanaus maisto, nors mano šeimoje, kuri buvo turtinga, nomenklatūrinė ir storu sluoksniu dėliojo juoduosius ikrus ir Kamčiatkos krabų mėsą ant prancūziškos bandelės „brioche“ iš specialiosios ponų parduotuvės, mane maitino teisingiau.
Bet šiaip pusryčiai sovietinėje Lietuvoje buvo nykus reikalas, toks ir išliko. Atsimenu, Halės turguje viena dešros pardavėja nejuokais, pokalbio įkarštyje, pasiūlė kažkurį iš servelatų, sako, labai gerai prie kavutės. Galvoju, prie kavutės? Ką? Taigi čia dešra. Paskui supratau, kad ji turėjo galvoje runkelio pusryčius: batoną, storai perteptą sviestuku, su dešryte. Buterbrodas pusrytėliams. Ponai valgo su servelatu, paprasti asmenys – su šlapdešre.
Tokie pusryčiai yra visokio blogio priežastis. Pusryčiams reikia valgyti maistą kaip Prancūzijoje arba Amerikoje, arba (iš bėdos) Anglijoje, ir tada jus lydės sėkmė.
Lietuviai visa tai jau prieš kurį laiką suprato. Praėjo tas laikas, kai vienintelė vieta sostinėje, galinti patiekti Benedikto kiaušinius, buvo „Stebuklai“, praėjo tas laikas, kai natūraliausia reakcija į pusryčiavimą mieste buvo pasipiktinimas, kad jeigu kasdien pusryčiausi už dešimt eurų, tai kaip čia reikės gyventi.
Dabar taip kalba tik marginalai: tautininkai, žemės referendumo šalininkai ir emigrantai Airijoje, gyvenantys septyniese viename kambaryje. Visi kiti žmonės žino, kad visada skaniau už jus pagamins specialistai, be to, jie paskui ir indus suplaus.
Restoranas „Kavos era“ yra ten, kur prasideda Savanorių prospektas, kur kažkada buvo senasis sovietinis duonos kombinatas (ačiū Dievui, nugriautas), ir kur labai sparčiai transformuojasi Naujamiestis, virstantis iš apokaliptinio baisumo Krasnūchos (Radonosios Armijos prospekto tiems, kas prisimena) į tiesiog vietą, iš kur net pėsčiomis galima ateiti į centrą, prieš tai nusipirkus puokštę gėlių Konarskio gėlių turgelyje. Žinote, kodėl tas gėlių turgelis vadinasi „Konarskio“, nors visai nėra S. Konarskio gatvėje (jis įspraustas tarp J. Basanavičiaus, Vytenio ir Muitinės gatvių)? Todėl, kad šalia esanti troleibusų stotelė visada vadinosi „Konarskio“, štai jums truputis istorijos.
Restoranas sako, kad pusryčius gamina visą dieną (didelis pliusas), atidarytas darbo dienomis nuo 07:30 (šioks toks pliusiukas, nes norėtųsi nuo 06:00, ir tada ateitų tikrai didelės minios tų, kam nesimiega), tačiau sekmadieniais uždarytas – šioks toks minusas. Kam jums ta laisva diena? Aš nesiilsiu, jūs irgi nesiilsėkite. Gyvenimas vienas, ir geriausia jį praleisti dirbant.
Viduje labai erdvu ir aukštos industrinės lubos, absurdiškai didelis aukštis, kurio nereikia, bet kuris nuteikia labai miestietiškai, niujorkietiškai, yra gėris, dėl kurio čia norisi būti ir būti. Žinau, gal čia ne visai moteriška aplinka kai kurioms jautresnėms lankytojoms (romatiškoms mergytėms labiau patiks „Sugamour“ Vokiečių gatvėje ir jų begalinės kvarbatkos ir baltos klėtelės puošmenytės), tačiau ne viskas juk turi būti joms, ar ne?
Mums patiko didelė, per visą sieną, lentyna iki lubų, kuri yra padaryta pakankamai estetiškai ir nepalieka mielo šiukšlynėlio įspūdžio, kuris taip būdingas savim patenkintiems, hipsterių estetikoje paskendusiems barzdotiems-skrybėlėtiems interjerų kūrėjams be biudžeto, suvelkantiems į savo gūžtas mamos baldus iš sodo ir močiutės indus nukramtytais šonais, keverzojantiems meniu ranka ant kokių ironiškų lapelių ir besidžiaugiantiems tokia be galo originalia aplinka, kuri iš tikrųjų yra kartotinė ir nuspėjama, ir niekuo neišsiskiria iš kitų, lygiai taip pat ironiškų, interjero sprendimų iš kitų barzodų ir skrybėlėtų subkultūros atstovų nusmukusiom kelnėm ir tėvų pirktais kompiuteriais „Apple“.
Graikiškas omletas (€4,50) lėkštėje atrodė kaip omletas, tačiau išskirtinis ar įsimenantis nebuvo. Galima ginčytis, ar labai reikia iš pusryčių vietos tikėtis omleto išskirtinumo, ir ar apskritai iš omleto reikia tikėtis išskirtinumo, tačiau kas man nurodys, ko man tikėtis. Aš noriu stebuklų, nustebimų, ir kad siūbuotų žemė ir prieš akis praplauktų žalios spalvos saulė.
„Pusryčių riestainis“ (ką?), o žmoniškai tariant, žydiškas beigelis, skrudintas, ir dar gardintas, be kita ko, kiaušiniu, buvo toks fantastiškas, kad aš pasijutau užsienyje, ir jei mane pažįstate (o jūs mane pažįstate), ko aš labiausiai noriu, tai būti Vilniuje ir jaustis užsienyje.
Beigelis kainavo €3,90 ir yra tikrai labiausiai rekomenduojamas restorane dalykas. Jis pagamintas kaip laisvame pasaulyje. Jis pagamintas tų žmonių, kurių, matyt, niekada gyvenime nešėrė sumuštiniais su šlapdešre ir (arba) servelatu prie kavutės, ir ta kavutė jų gyvenime nebuvo „kavos gėrimas“ iš miežių arba ąžuolo gilių. Aš prisimenu ąžuolo giliukų kavą iš vaikystės, tai buvo mano gyvenimo dalis, egzotika ir sovietinio skurdo simbolis (lygiai taip pat, kaip po čiaupu išplaunamas ir džiovinamas, prignybus gnybtuku, polietileno maišelis), ir vėl tos kavos išgerčiau, jei kas išvirtų, ir man būtų įdomu, net ir pasivaikščiočiau prie tų ąžuolų Žemuosiuose Paneriuose, už buvusio mėsos kombinato, kur mes tas giles rinkdavome, bet atgal į tą šalį nenoriu, ir tegu man geriau būna ne gilių kava, o tas nuostabus beigelis su kiaušiniu, bet be giliukų.
Mažiau gero galiu pasakyti apie Benedikto kiaušinius, mėgstamą pusryčių patiekalą ir tikrą standartą, prie kurio sugebėjau lietuvius pripratinti, pasakodamas ir zyzdamas, kaip tai puiku, ir dabar jie Benedikto visur reikalauja, kadangi klausėsi manęs. Su šiuo patiekalu „Kavos eroje“ yra tokia problema: „Hollandaise“ (olandiškasis) padažas yra išverdamas nesunkiai, bet užima laiko, ir paskui, lyg kompensuojant tą vargą, būna daroma klaida, kai to padažo pripilama per daug, ir kiaušinio, virto marškinėliuose, nebesimato ir nebegali matytis. Padažas dominuoja ir balanso nebelieka. Gal kitiems ir patinka („sočiau“), bet man šie Benedikto kiaušiniai (€5) nebuvo idealūs.
Dviese už pusryčius sumokėjome €21,55 ir palikome arbatpinigių. Virtuvė nebloga, interjeras – neįtikėtinai puikus, aptarnavimas malonus ir pakankamai greitas (ne dėl manęs stengėsi, aš pastebėjau, kad viskas aplink vyko greitai). Norėjau skirti žemesnį įvertinimą, nes kažkaip man akimirkai pasirodė, kad Vilniuje tikrai daug skaniau gaminančių pusryčius vietų ir lepūnėliai turi iš ko pasirinkti.
Tačiau laimingai supuolė aplinkybės, kadangi tą dieną užsisakėme vilą atostogoms (patarimas: visada, jei nuotaika nekokia, pavartykite internetą ir užsisakykite atostogas kokioje šiltoje šalyje, nuo to visada pasidarys smagiau gyventi), ir suminkštėjo širdis, ir mane uždominavo teigiamos mintys.
Taip, tokių vietų reikia Naujamiesčiui ir Vilniui apskritai, o jau pusryčiai visą dieną tai apskritai yra labai geras ir girtinas sumanymas, ir tiesiog tos aukštos lubos yra balzamas sielai, kurio (skirtingai nuo „Hollandaise“ padažo) niekada nebūna per daug.
Keturios žąsys iš penkių.
Kavos era, Savanorių pr. 6, Vilnius. Tel. (8-5) 203 0763. „Facebook“ profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 07:30 iki 18:00, šeštadieniais nuo 09:00 iki 16:00.
