„Ką jūs veikiate, ką jūs kalbate kartu susitikę“, klausia daugelis skaitytojų, gudriai merkdami akį: jiems vaizduojasi, kad mes, susėdę kur nors prabangiame darbo kambaryje prie raudonmedžio stalų, tik kartu juokelius rašome ir siužetus repetuojame, kad paskui žiūrovus džiugintume. Tačiau, nors esame žvaigždės, mums nėra svetimi ir paprastų žmonių malonumai ir džiaugsmai. Ir į lažybų punktą nueiname, ir „Carskoje selo“ nukulniavę penktadienio vakarą karaokę dainuojame, gruzdintų pielmienių užkirtę, ir greituosius kreditus pasiimame (mums jų nereikia, bet šitaip tiesiog pramogaujame – kitądien atiduodame, kiek skolingi), ir į taromatą apelsinų prigrūdame, vargšas įrenginys sukioja, sukioja tą apelsiną, vis brūkšninio kodo ieškodamas, kol galų gale sugenda, ir tada jau turi prekybos centras kviesti remontininką, o mudu pasislepiam atokiau ir krizenam.
Šeštadienį Algis man sako: „Andris, važiuojam į Trakus kibinų“. Jis mane latviškai vadina kartais. Aš jo vardą bandžiau irgi į latvių celaviekų kalbą permainyti, bet tas pats „Algis“ išeina. Sakė Algis, važiuojam į „Kybynlar“, tokią vietą, kuri prie ežero (Trakuose, šiaip jau, beveik viskas prie ežero). Aš sakau, gerai, kaip tik skaitytojašana celaviekams papasakosiu viską, kaip ten buvo, nes kas savaitę po maisto apžvalgą rašau į spaudą.
Pasišaukėm iš televizijos vairuotoją (mes abu – laidų vedėjai, ir mums skiria vairuotoją, kad visur spėtume ir kad patiems nereikėtų ruliavoti), sakom, Betmenas, važiuojam į Trakus. Jo tikras vardas yra Graižgautas, bet mes jį Betmenu vadinam, nes jis visad per bet kokį transporto kamštį ir bet kokį šviesoforą prašoka, žinoma, dažniausiai todėl, kad autobusų juostomis raižo ir ant šaligatvio nevengia užvažiuoti.
Atvykę į Trakus, vairuotojui sakom, tu eik sau ką nors susirask užkąsti. Sako: „O negalima man su jumis, irgi kibinų?“. Sakom, Betmenas, kokių tau kibinų, žiūrėk kaip išsinešęs, eik salotų kokių pavalgyk. Davėm dešimt eurų, tegu nusiperka, iš savų gi nepirktų, arba varytų į Vievio kebabinę nesveiko maisto.
„Kybynlar“ yra prie ežero (aš Trakuose niekada nežinau ežerų pavadinimų, nepykite ant manęs). Įeiname, visi restorane džiaugiasi. Prašau, ponai, sėskitės, ponai, ar čia jums patogu. Na, mums taip patinka.
Algis užsisako sriubos („Šorpa“, €3,20) – jis dažnai užsisako sriubos – bet šįkart jam atrodo, kad sriuba ne tokia skani, kaip visad. Kažkaip blanku ir trūksta skonio. Sako, nori, paragauk. Ragauju ir aš, ir sakau, kad aš tikėčiausi iš egzotinės sriubos daugiau skonio.
Avienos kepsneliai, užkepti su daržovėmis („Koju Kavurma“, €9,60) mūsų nepribloškia, nors valgom skaniai. „Paprastai čia žymiai skaniau būna“, sako Algis, ir mes spėliojam, kad gal kažkas šiandien kitaip, gal koks, kaip sako rusai, „čp“, nes tikrai Algis juk nemeluotų. Gal jie pamatė Algį atvykus su manim, ir nusprendė jį pamokyti, kad nesitampytų, su kuo nereikia? Kas juos supaisys.
Bet ne viskas prarasta. Mes dar užsisakėm kibinų. Valgėm jų ne vieną, ne du, ne tris, ne keturis. Ir ne penkis. Ir ne šešis. Pažiūrėkite į čekį. Vien su aviena paėmėm šešiolika (nes o kas mums, tokiems vyručiams), €2,60, ir dar keturis su vištiena, po €2,00 („chikibin“, kas gal ne visai tradicinis pavadinimas, nes nemanau, kad karaimai žino žodį „čiken“, tai ne karaimų, tai Londės ir Piterboro lietuvių žodis, pavyzdžiui „čiken fektori“), ir dar su kopūstais („kybynčech“, €1,70), na, čia aš atsisakiau, kad pamaloninčiau savo vidinį ožį ir vegetarą, na, ir dar Krymo kibiną su jautina ir bulvėmis „jantyk“ (€2,60).
Ką galiu pasakyti, nebūtume tiek suvalgę tų kibinų, jei nebūtų gerai. Tuščia jos, tos sriubos, mes juk kibinų važiavome valgyti. Ar geriau, negu ta kita senoji kibininė, kuri stovi Trakuose nuo tarybinių laikų? Žinote, ta izbūškė, kur vežiodavo ir maitindavo ypatingais pirožokais ekskursantus iš Permės, Volgogrado ir Saratovo, kurie po susižavėjimo „mažomis, jaukiomis Pribaltikos gatvėmis su mielomis kavinukėmis, kaip Vakaruose“ keliavo vengriškais autobusais apžiūrėti partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus rūpesčiu atstatytos feodalinės pilies, na, ir paskui sotinosi kibinais?
Dar ten būdavo kažkokio kmynų gėrimo, o kmynai, kaip žinia, gamtos skirti tam, kad apramintų vyrų vyriškumą ir padarytų juos romesniais. Kas iš vyrų norėtų būti romesnis? Juokinga.
Taip, „Kybynlar“ yra geriau, nei tie kibinai, kuriuos paskutinį kartą valgiau senojoje kibininėje, bet tai seniai buvo, gal prieš ketverius metus. Ir čia, šitoje Algio užrodytoje vietoje, žmonės mielesni, valgiaraštis mažesnis, interjeras tvarkingesnis.
Aš rinkčiausi gal visgi tradicinius kibinus su aviena, nors retai kas Lietuvoje avieną mėgsta, gal todėl, kad dešimtmečiais ji būdavo neskaniai ruošiama ir patiekiama mūsų vargšėje šalelėje. Čia, šituose pyragėliuose, ji skani. Su vištiena? Žinau, pažįstu, kas labai mėgsta kibinus su vištiena, ir gerbiu jų pasirinkimą.
Kaip sako motyvatoriai, jei norite kibino su vištiena, imkite kibiną su vištiena, ir nežiūrėkite, ką sako Užkalnis. Jis gal ir yra maisto kritikas, įtakingiausias šalyje, bet jums tegu patinka tai, kas jums patinka. Palepinkite savyje vištienos mėgėją.
Kopūstai yra tinkamas įdaras pyragėliui. Pažįstu vieną asmenį, kuris labiausiai už viską mėgsta kepinius su kopūstais, o kopūstų pyragas, kurį jam kepa sugyventinė, galėtų tuose namuose būti kepamas kasdien. Jam būtų patikę. Aš ne vegetaras, bet man patiko. Pasaulio pabaiga, Užkalnis valgo pyragėlį su kopūstu.
Kibinas su jautiena ir bulvėmis – nežinau. Aš iš naujo neimčiau, nors tą suvalgiau be problemų.
Pasijutome gerai užkirtę mudu su Algiu. Šeštadienis, kaip sakoma, vėjais nenuėjo. Sakome padavėjai – suvyniokite mums dar su savim tos tradicinės karaimų trauktinės (€13,00). Susimokėjome linksmi, dar kažkokią nuolaidą mums pritaikė, na, ir nuėjome per lūžtantį ledą su tuo buteliu prie Trakų pilies, o Graižgautas bėga paskui, šaukia, pons Andriau, pons Algirdai, įlūšite, man paskiaus reikės atsakyti už jumei. Mes tik juokiamės sau.
O kaip, klausiate, visgi tas „Kybynlar“? Sąskaita buvo €107,90, po nuolaidos – €86,32, arbatpinigių davėm, žinoma, kaip visad duodame. Brangu? Tai pažiūrėkit, kiek mes valgėm. Jums nebūtina tiek valgyti. Mes irgi kasdien tiek nevalgom. Kitais kartais po šešis kibinus, ir namo.
Trakai yra varganas provincijos miestelis, kur didžiausias verslo atstovai yra tie ūsuoti diedai, apsivilkę visą vasaros sezoną nekeičiamus sintetinius marškinius ir nuomojantys savo apgailėtinos trobos kiemą atvykėlių automobiliams statyti už kelis eurus per dieną. Kad šiame miestelyje yra ne vienas žmoniškas restoranas, yra džiugu ir sveikintina. „Kybynlar“ gauna iš mūsų keturias žąsis iš galimų penkių.
„Kybynlar“, Karaimų g. 24, Trakai. Tel. +370 528 55179. Tinklaraštis. „Facebook“ profilis.
Pirmadieniais nuo vidurdienio iki 21:00 val., nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 22:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 21:00.
