Aš tikiuosi, kad tie jūsų, kas visus metus teršė mano straipsnius savo komentarais apie tai, kad apžvalgos nupirktos, kad aš pinigų nemoku už maistą ir kad pats neturiu restorano (vienas iš trijų yra tiesa), dabar drybsote, užmigę – panardinę veidą vinegreto bliūde, dar kitaip vadinam baltąja mišrainėje.
Tegul jums būna Naujieji metai smagūs, tegu jūs dagiau nesinervinsite, paskaitę, kad kažkas išleido šimtą eurų vakarienei, ir tegu jūs persiauklėsite nuo mano nuolatinių kantrių pamokymų, kuriuos aš nešu žmonėms kantriai, kaip koks šventasis.
Pamatysite, praeis pora šimtų metų, ir man bus paminklas Lietuvos sostinėje, kurioje tuomet visi rašys ir kalbės, kaip aš dabar, anglų ir lietuvių kalbų mišiniu, o naujajame mūsų herbe bus mėsainis ir kvietinio alaus butelis.
O aš buvau naujoje Vilniaus vietoje, kuri taip nuosekliai renka teigiamus atsiliepimus socialiniuose tinkluose, kad gali pagalvoti, jog kažkas iš dangaus nusileido ir įkūrė restoranėlį, kuris labai patinka visiems.
Iš tikrųjų – tai net ne restoranas.
Barboros Radvilaitės gatvėje, priešais Šventaragio slėnį (daug kartų esu savo tekstuose jį vadinęs Vienaragio slėniu ir žiūrėjau, kiek žmonių patikės šia nesąmone, ir ką jūs galvojate, lindo aiškinti, sakydavo, pasižiūrėk žemėlapį, durniau tu), įsikūrusi parduotuvėlė su virtuve, kur yra kelios sėdimos vietos, ir kur žmonės arba valgo viduje, arba ima maistą išsinešimui.
Anglijoje kiekviename mieste ir miestelyje daugybė vietų, kur apvoliota tešloje ir gruzdinta žuvis parduodama varguoliams ir tiems, kas tokiais apsimeta, kartu su gruzdintomis bulvytėmis, ir kur dar paklausia, ar užbarstyti druskos (labai daug druskos, jie mėgsta druską), ir dar priedo yra pašlakstomi actu, jei klientas nori.
Žmonės tai valgo tiesiog gatvėje, tai mėgstamas maistas prisigėrus penktadienio naktį, kai kraujyje pakinta cukraus kiekis ir šventėjus suima nejuokingas alkio jausmas.
Kažkada, kai labai jaunas išvykau į Angliją dirbti savo nuostabaus darbo, mamai parašiau laiške, kad valgau po darbo žuvį su bulvėmis.
Mama nusprendė, kad man nelabai pasisekė su darbu, jei taip sūnui tenka maitintis. Namie buvau pratęs prie omarų ir šampano. Praėjo kuris laikas, kol vėl, tada jau Britanijoje, prisijungiau prie elito ir prasidėjo elitinis gyvenimas. Senos istorijos.
Tai štai ši vieta Lietuvos sostinėje yra visiškai ne tokia, kaip tos paprastos Anglijos žuvies ir bulvyčių parduotuvės.
Čia daug visko, įvairovė fantastiška, ir (pavyzdžiui) prancūziška žuvienė (ją duoda ir išsinešimui), €3,20, kuri labai patiko.
Didelis šmotas lašišos sriuboje. Žinoma, kur nors restorane „Šiaurės Jūra“, kur žuvienė kainuoja €10, yra įspūdingiau, bet čia už mažytę kainą yra irgi puikus produktas. Ir žinote, kas man dar labai patinka?
Čia eurų ženklą rašo ne taip, kaip lietuviai kažkodėl susigalvojo, po skaičiaus.
Eurų ženklą reikia rašyti prieš skaičių, taip gražiau. Taip rašo anglosaksų šalyse. Lietuva yra anglosaksų šalis, arba bent jau galėtų būti. Juo labiau, kad pagal savo pagarbą darbui, švarai ir nekilnojamam turtui mes jau esame anglai.
Visi, kas ten lankėsi labai rekomenduoja menkę tešloje: maži, švelnūs kąsneliai, ir šiaip menkė yra pati smagiausia iš baltų jūrinių žuvų.
Daržovės man patiko mažiau, nežinau kodėl, gal tiesiog jas nelabai mėgstu. Keptos bulvytės praaušo pakeliui namo, bet čia ne restorano kaltė. Tiesiog gal reikėjo vietoje valgyti, o ne po miestą vežioti.
Lašišos sašimis (€4,45) ir tuno sašimis (€4,95) buvo ne visai sašimis, bet vis tiek buvo labai skanu. Lašiša buvo su žolelėmis, o štai tunas, vos termiškai apdorotas iš išorės, taisyklingai vadinamas tataki, bet ką aš čia kabinėsiuos.
Aš nesu iš tų, kas kabinėjasi prie pavadinimų. Apskritai esu mielas ir tolerantiškas.
Prie restorano durų sutikau bičiulį, kurio vardas Rimas (tikrasis vardas man yra žinomas ir jis irgi yra Rimas), kuris buvo ten pietauti su vaiku.
Pavardės nerašysiu, nes jis per daug gerai žinomas asmuo.
Rimas į blogą vietą niekada neitų. Atrodė pavargęs, sakau, ar neskaniai pavalgei? Ne, sako, buvau čia prieš tai tokiame korporatyve per naktį, grojau, daug girtų finansininkių sklaidėsi.
Nepavydžiu, pagalvojau. Bet jei po tokio dalyko jis atėjo čia pavalgyti žuvies, reiškia, galima valgyti žuvį toje vietoje.
Prisirinkau visokio maisto išsinešimui ir sumokėjau €35. Labai patiko švelni silkė. Su cibuliais, dar su degtinės šlakeliu, laisvą dieną – tai būtų svajonė (tik ne prie vairo).
Keturios žąsys iš penkių.
Fish Maker‘s, B. Radvilaitės g. 5, Vilnius. Tel. +370 686 99905. Facebook profilis.
Šeštadieniais, pirmadieniais: nuo 11:00 iki 18:00, nuo antradienio iki penktadienio: nuo 11:00 iki 18:00.
