Kalbama, kad virš spaustuvės naktimis būna švytėjimas, nes įranga ir pastatai pasikrauna energija ir bioritmais iš mano tekstų. Tai nepatvirtinta informacija.
O dar Gargžduose, kurie minimi rašytinėse kronikose jau 5000 metų prieš Kristų, nes ten Lietuvoje paskutiniai išmirė dinozaurai, yra garsus restoranas, pavadinimu „Lijo", apie kurį prieš atvykimą buvau girdėjęs daugiau, negu apie Kavarsko koldūnus, Šturmų švyturio žuvis ar Nemenčinės jautienos didkepsnius, pasaulyje pagarsėjusius labiau, nei pasakiška marmurinė Kobės jautiena.
Aš, žinoma, juokauju apie Nemenčinę.
Restoraną „Lijo" rekomendavo daugelis garsių žmonių (o aš gyvenime dažniausiai kalbuosi su garsiais žmonėmis, nes ką čia su negarsiais kalbėsies, kai pats esi žvaigždė): Andrius Mamontovas, Vytaras Radzevičius, Rimas Šapauskas. Vienokiu ar kitokiu būdu atsiradę Gargžduose (gal netoliese kokį protų mūšį organizavo, gal krikštynose grojo, gal šiaip lankėsi pažintiniais tikslais), jie sakė, tu nuvažiuok į tą Gargždų restoraną, ten yra ir viešbutis, ir viskas ne kaip provincijoje, o kaip Vilniuje.
Tai ir nuvažiavau, juo labiau, kad benzinas apmokėtas iš lėšų, kurias Anglija man jau keleri metai skiria kaip pabėgėliui iš jų šalies (šito dar nežinojote, bet man kažkada sutiko primokėti, kad išsikraustyčiau).
„Lijo" tikrai neatrodo, kaip provincijos kavinė, kuri gyvena iš gedulingų pietų. Ir iš lauko, ir viduje tai – visiškai miestietiška, moderni vieta, erdvi ir nukabinėta skoningomis nuotraukomis, su knygomis lentynose, kurias, jie patys sako, vis padovanoja Gargždų spaustuvė.
Jei nuo stalų nuėmus tuos baisokus laikiklius, pačiupusius trikampiais sulankstytas servetėles, neliktų visiškai nieko taisytino. Na, nebent padavėją galima informuoti, kad bulvių virtinukai, gnocchi, yra tariami ne „gnoči“, bet „njoki“ – bet pagalvokite patys, jei mano vienintelė pretenzija yra vieno patiekalo pavadinimo tarimas ir dar pabumbėjimas dėl servetėlių laikiklių, tai restorane iš tiesų turėtų daug kas būti gerai.
Valgiaraštis – labai tradicinis. Jokių patiekalų, kurie žadėtų kulinarinę revoliuciją, arba kuriuos prisimintum kelias savaites ir galvotum: „noriu šito vėl, paruoškite automobilį, važiuoju“. Tačiau patiekalai surašyti kompetentingai ir kvalifikuotai.
Pradžiai – žuvies ir jūros gėrybių sriuba (€9). Tiršta, kvapni, ir – kaip ir visada tokiose sriubose – sunkiai suvaldoma, nes pabandykite iškrapštyti iš kiauto krevetę, kuri maudosi karštame skystyje. Nelengva. Bet čia visada taip.
Pirmieji patiekalai. Skumbrės straganina (€6), švelni ir, nors ji niekuo nesiskiria nuo panašaus patiekalo kur nors kitur, kad ir Vilniuje ar Šturmuose, bet tai yra pagyrimas, o ne priekaištas. Tiesą pasakius, devyni dešimtadaliai Vilniaus yra teritorija, kur turbūt anksčiau įves Šveicarijos franką vietoje nacionalinės valiutos ir pastatys žiemos sodus, negu atsiras tokios kokybės maistas, kaip šitame mažame vakarų Lietuvos mieste.
Aš šiandien, pavyzdžiui, buvau Šeškinėje, sutrupėjusiame prekybos centre prie poliklinikos, apžiūrėjau vietos gyventojus, išdėliojusius kažkokias morkas ant laikraščių, patiestų ant šaligatvio, paklausiau besikeikiančių alkoholikų ir šiukšlių konteinerių inspektorių, ir patikėkite, jei man reikėtų pasirinkti, ar gyventi ten, ar visam gyvenimui išvykti į Gargždus, turbūt rinkčiausi Gargždus. Koks čia galbūt. Tikrai rinkčiausi Gargždus.
Gnocchi (€4,50) – padažas tirštas ir riebus, ir jo daugoka, bet pat taip dažnai ir Italijoje paruošia. Taip, mes užsisakėme to patiekalo, išsiaiškinę su padavėja, kaip jis tariamas.
Pagrindiniai patiekalai buvo sterkas su salierų piure (€4,50) – neperkeptas ir švelnus, su dar švelnesne piure, ir kiaulienos medaljonai (€4,50), kurie nebuvo joks stebuklas, bet suvalgėme, nepalikdami nė kąsnio.
Vaisių kokteilis (€2,10) vadinosi Karvių pliažas, ir aš nežinau, kodėl gėrimą reikia pavadinti Palangos paplūdimio garbei, bet juk širdžiai neįsakysi. Tai savininkų pasirinkimas, bent jau puikiai įsiminiau tą pavadinimą.
Dviese sumokėjome €43,40 ir arbatpinigius. Kukli suma už pietus, beveik dienos pietų kaina. Tačiau čia juk ne Vilnius, kainos mažesnės, klientų mokumas turbūt kiek kuklesnis.
Šis restoranas nebūtų nelankomas ir Vilniuje. Jis būtų vienas geriausių Kaune. Gargždų miestelyje tai – beveik stebuklas: visiškai neprovincialus, sostinės ir miesto atmosfera alsuojantis restoranas, kuris neša XXI amžių ten, kur dar taip neseniai buvo, tiesą pasakius, vien 1970-ieji metai ir prekybcentris.
Kažkada, ir gal jau labai greitai, visa Lietuvos provincija bus tokia, aš tuo tikiu. O šiam Gargždų restoranui – penkios žąsys iš penkių.
Lijo, Kvietinių g. 14, Gargždai. Tel.: +370 46 470 430. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien nuo 08:00 iki 24:00.
