Autostopu keliaujantis Aurimas Seilius tikina, jog kelionėje pilna iššūkių, tad reikia mokėti džiaugtis net ir smulkmenomis. Keliautoją labiausiai žavi gamta ir vietos gyventojai.
- Kiek laiko jau tiksliai keliauji?
- Iš namų išvykau liepos 18 d. 2014 metais. Sausio viduryje apsistojau Pekine dėl ekonominių sumetimų. Per tą laiką aplankiau Hongkongą ir Mongoliją. Spalio pirmą išvykstu į Šiaurės Korėją, paskui Pekine pasikeisiu pasą ir tada jau į Pietus.
- Kokius daiktus su savimi pasiėmei į kelionę?
- Svarbiausia nepersikrauti drabužiais, bet būti pasiruošus visiems galimiems scenarijams. Pilna kuprinė svėrė apie 30 kg.
Taigi, miegojimui: palapinė, paklotukas, miegmaišis, šilkinis įdėklas miegmaišiui. Maistui: puodas (~1,5l), lėkštutė/dangtis, degilklis, plastikinis puodelis, šakutšaukštis ir šiek tiek maisto pradžiai. Technika: PC, Fotoaparatas + objektyvai, Gopro, telefonas (ko gero, sunkiausias komplektas).
Drabužiai: pūkinė striukė, Šturmė, šturminės kelnės, kelnės x2, šortai x2, marškiniai, marškinėliai x2, apatiniai, kojinės, kepurė nuo saulės, šilta kepurė, pirštinės, flisas x2, termo apatiniai x2, trekingo batai, sandalai. Higienos reikmenys + miniatriurinis rankšluostis. Remonto rinkinys: siūlai, adatas, lipni juosta, kelios tvirtos virvutės ir juosta (tokia iš kurios būna kuprinių diržai).
Dokumentai, skiepų pasai, laivininkystės kursų sertifikatai, Lietuvos vėliava, peilis ir kitos smulkmenos. Taip pat Lenkijos žemėlapis (kurį jau atidaviau gerajam čekui) ir skrybėlė, kurią padovanojau vienai žavingiausių iš visų mano matytų panelių, taip pat skautiškas kaklaraištis. Dar „super duper“ daiktas „celofaninis“ lietpaltis, kurį jau po poros naudojimų perklijavau su lipnia juosta, bet vis tiek geras daiktas.
Mano kuprinė jau dabar veteranė, nuo 2008 metų dirba, bet kad ir braška traška, bet gerai – dar laikosi.
- Kas paskatino mesti gerai apmokamą darbą ir pradėti keliauti?
- Na, kelionės mane visada domino ir aš buvau toks nenustygstantis vietoje jau pakankamai seniai. Manau, vienos priežasties negalėčiau nurodyti, ko gero, buvo daugiau nei viena. Kompleksas priežasčių. Galiausiai, reikia leisti svajonėms pildytis.
- Kiek šalių jau aplankei? Pagal ką susidarai maršrutą, kur keliausi?
- Per visą gyvenimą esu aplankęs netoli 40 šalių. Šioje kelionėje bent dieną, pabuvojau 16-oje šalių ir Hongkonge. Tikslaus maršruto nusprendžiau neplanuoti jau trečiąją kelionės savaitę. Todėl kad planai neišdega arba keičiasi, tad dabar geriausias planas – jokio plano. Turiu kryptį, norų ir laiko.
- Kur apsistoji? Kiek laiko užsibūni vienoje vietoje?
- Na, keliaujant autostopu geriausias draugas yra palapinė, dar esu „couchsurfing“ bendruomenės narys, o tai nepaprastai paranku didesniuose miestuose. Taip pat ne kartą pasitaikė apsistoti pas atsitiktinius žmones.
Teko nakvoti ir keisčiausiuose vietose, pavyzdžiui, statybų aikštelėje, parke miesto viduryje Rijekoje, viduryje dykumos šalia „Vartų į pragarą“, sunkvežimio priekaboje Kazakstane prie -10°C, labai šaltoje traukinių stotyje Kinijoje, viešbučio vestibiuliuose Kinijoje. Paskutinė išvyka buvo – nakvynė ant didžiosios kinų sienos.
Kiek laiko užsibūnu, labai priklauso, kaip jaučiuosi šalyje, mieste. Iš Stambulo pabėgau po 6 dienų, o Gruzijoje vietoj planuotų kelių savaičių, užsibuvau pusantro mėnesio.
Iš pradžių keliavau iš santaupų, vėliau apsistojau Pekine užsidirbti (nors konkretaus plano nebuvo). Dabar jau kelsiu sparnus.
- Su kokiais šiaip sunkumais susiduri kelionėje?
- Sunkumai yra gan aktualus klausimas, tačiau atsakymas kinta su laiku. Kas atrodė sunkumai kelionės pradžioje, po kelių mėnesių tiesiog kėlė šypseną. Taigi dabar nebepastebiu sunkumų, tiesiog kaskart sutinku naujus iššūkius.
- Kaip tave pasitinka kitų kultūrų žmonės? Ar lengva su jais bendrauti?
- Kol kas dar palyginti nedaug nukeliavau, daugiau kaip 27 tūkst. km. Per tą laikotarpį susidariau įspūdį, kad kaip žmonės mane priima, šiek tiek priklauso ir nuo kultūros. Kaukaziečiai, persai, musulmonai, jie atviresni ir labiau pasiryžę su tavim kontaktuoti. Europiečiai gal kiek uždaresni, bet kaskart, kai pasirodai įdomus ir taikus žmonėms, jie pasitinka tave išskėstomis rankomis.
Galiu pasakyti, kad buvau priimtas tiek pasiturinčių žmonių, kuriems papildomi keli žmonės prie stalo didelio skirtumo nesudaro, taip pat – žmonių, kurie buvo pasiryžę paskutinį duonos kąsnį atiduoti tam, kad tik pasijaustume laukiami svečiai.
Neretai sutikti žmonės, pribloškia savo paprastumu ir nuoširdumu, tai leidžia pažvelgti į vertybes kitomis akimis. Gyvendamas rutinoje tokių dalykų nepastebėdavau, galva būdavo užkrauta visai kitokiomis mintimis.
- Kuri šalis patiko labiausiai? Kodėl?
- Kiekviena šalis turi kažką tokio savito, kiekvienoje šalyje įspūdžiai išskirtiniai, todėl visos šalys man asmeniškai patiko, nedrįsčiau lyginti. Tiesa galėčiau išskirti šalis, kuriuose praleidau daugiausiai laiko, tai būtų Gruzija ir Iranas. Šios dvi šalys išskirtinės.
Man asmeniškai, šalies veidas yra žmonės ir aš mėgaujuosi gamta. Žmonės visur geri, bet jau aš tokius kelyje sutikdavau. O gamta taip pat savita kiekvienoje šalyje. Kol kas pamačiau 3 jūras, pirmą kartą savo gyvenime ir aplankiau kelias viena už kitą įspūdingesnes dykumas, žygiavau per aukštus kalnus, bridau per upes. Tad ir gražios gamtos mačiau visur.
- Ką dar norėtum aplankyti? Ar jau planuoji grįžti į namus?
- Na, mano tolesni nuotykiai bus pietryčių Azijoje, tačiau dar prieš tai užsuksiu devynioms dienoms į Šiaurės Korėją. Smalsu pamatyti, kaip viskas pateikiama.
Pradžiai tikslas buvo Naujoji Zelandija, neaplenkiant pietryčių Azijos, Nepalo ir Okeanijos. Kaip pavyks, manau, laikas parodys. Labai norėčiau, bent vieną atkarpą įveikti buriniu laivu. Tikiuosi, pavyks.
Žinau, kad vieną dieną grįšiu namo, bet kada tadiena ateis, šiandien negaliu atsakyti.
- Ką patartum tiems, kurie norėtų pasekti tavo pėdomis?
- Visų pirmą tiems, kurie norėtų pasekti mano pėdomis, pasakyčiau: „Eikite savo keliu, kurkite savo istoriją, išgyvenkite savo nuotykius“.
Neretai man žmonės sako: „Oi, aš irgi taip norėčiau, bet….“ Manau, neturėtų būti jokių „bet“ . Kad ir kokia svajonė būtų, ar kelionės, ar iššūkiai, ar nauja profesija, ar sava veikla, nereikia tiesiog svajoti apie tai, reikia imti ir veikti.
Vienoje mano mėgstamiausių knygų buvo rašoma, kad naujokus lydi sėkmė. Nereikia bijoti imtis to, apie ką svajoji. Gyvenimas yra nuostabus, reikia mėgautis kiekviena jo akimirka.
