Eidamas Aušros Vartų gatve Vilniuje, nustebau pamatęs nupieštą gaidelį, signalizuojantį, kad čia yra portugalų restoranas. Draugai paprotino: čia jie neseniai atsidarė, anksčiau buvo Atelier Grill, ir aš supratau, kad tą pavadinimą irgi girdžiu pirmą kartą, nors apie save dažnai galvoju, kad Vilniuje žinau visus restoranus (o juo labiau pačiame turistiniame centre).
Maža to, mane erzina, kai kas nors paklausia, kur pavalgyti, aš jam pasakau kokio nors restorano pavadinimą, ir tas žmogus žiūri į mane tuščiomis akimis, nes negali prisiminti. Kaip galima nežinoti?
Dar baisiau, žinoma, yra, kai kas nors nežino kokios nors gatvės Vilniaus Senamiestyje. Tiems žmonėms aš visiškai neturiu jokios kantrybės. Važiuokite atgal į savo daugiabučius kaimus.
Tačiau čia kalba apie Galo do Porto, portugalų restoraną. Aš ne tik nežinojau, kad Vilniuje toks yra. Aš apskritai nežinojau, kad būna portugalų virtuvė. Nors, antra vertus, vienintelį ir paskutinį kartą Portugalijoje buvau prieš dvidešimt metų, tada dar ten buvo ne eurai, o eskudai, ir lietuviams reikėjo vizos, kad galėtų keliauti į Portugaliją.
Įsivaizduojate, kokie buvo auksiniai laikai?
Tačiau rimtai, ar kur nors pasaulyje matėte portugalų restoraną? Aš niekada gyvenime nemačiau tokio, o pasaulyje buvau gal keturiasdešimtyje šalių. Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra Pietų Afrikos savininkų tinklas, kuris parduoda keturių skirtingų aitrumų vištieną „piri piri“ portugališkai.
Šis restoranas keistai nemažas (Senamiestyje visur tikiesi nedidelių patalpų), su vidiniu kiemeliu ir keliomis salėmis, ir interjeras nustebina pajūrio nuotaika, balintomis sienomis ir visokiais šiltų jūrų daikčiukais ant lentynų ir begaliniais gaideliais (ne veltui pavadinimas Galo do Porto, šalies pavadinimo aidas, reiškia „uosto gaidelį“).
Iš aplinkos man pasirodė, kad aš jau atostogose, ir kad tai mano pirmojo atostogų vakaro vakarienė. Gal tai ir paprastai sukuriamas jausmas, bet retai kur Vilniuje tokį sukuria.
Tai čia jums ir antraštės paaiškinimas. Ne, manęs neišvarė iš restorano (aš žinau, kad jūs labai to laukėte) ir nepasiūlė: „eik, Užkalni, kur nors pailsėk“. Ne, tiesiog pasijutau išvykęs poilsio.
Prie staliuko kitoje salės pusėje svečiai iš Baltarusijos (aš žinau, jie patys garsiai apie tai kalbėjo) garsiai aptarinėja savo restoranų ir užsienio šalių žinias, sangriją ir panašius turistinius dalykus. Kodėl dažniausiai patyrusius keliautojus vaidina tie, kas aplanko maždaug pusantros šalies ir vieną kartą gyvenime būna nuėję į indų restoraną?
Būtent tie paskui penkiasdešimt kartų pasakoja, koks aitrus buvo padažas. Jie turi nedaug patirčių ir įspūdžių, todėl negali sustoti apie juos pasakoję.
Išsirenkame tešlos rutuliukus su sūdyta menke (bacalhau), €8. Italijoje sūdyta menkė vadinasi bacalla ir irgi yra vienas mėgstamiausių, ypač Venecijoje. Pajūrio miestų skanėstas. Čia man jis atrodo labai vykęs, su švelnia bulvių koše.
Vištienos sparneliai, visai kitokie, nei mūsų mėgstamiausi sostinėje (meksikiečių restorane Salsa), ne tiek gausūs padažo ir gal su rūgštumo nata, tačiau vis tiek absoliučiai puikūs. Aš nežinau, kodėl aš taip mėgstu vištienos sparnelius, bet esu jiems neabejingas.
Žuvienė – nepasakyčiau, kad labai išskirtinė, bet pagaminta skaniai. Vėl pietų kraštų paprasto pajūrių restorano įspūdis.
Raudonos, sodraus skonio čiorizo dešrelės (€9) yra nuostabios – aš ne tik vėl jų užsisakyčiau, aš vėl eičiau dėl jų į restoraną. Ne, palaukite, aš dėl jų vėl eisiu į tą restoraną. Dešrelės, priminsiu aš jums, Lietuvoje yra nepelnytai vulgarizuotas ir labai pigiu laikomas patiekalas.
Čia jos yra visas, ištisas, puikus patiekalas. Patikėsite ar ne, čia dešrelės patinka net ir tiems, kas nemėgsta dešrelių.
Cataplana de Marisco, €16, jūros gėrybių troškinys, patiekiamas variniame troškinimo inde, atrodo sodrus, stiprus ir tai yra dar vienas kurortinis pojūtis.
Pasteis de Nata, €4, portugališki pyragaičiai su saldžiu kiaušininiu kremu, saldžiai panašūs į prancūziškas kaneles (canelé). Vienos porcijos visiškai užtenka dviems.
Nežinau, ką pasakyti dar. Valgiaraštyje buvo mėsainiai, kurių šįsyk neužsisakėme (nežinau, kas man darosi, gal senstu), bet man vis tiek labai patiko šis restoranas. Nė vienas patiekalas nebuvo sugadintas, jokių klaidų nepastebėjau, o trys iš patiekalų – menkės rutuliukai, vištienos sparneliai ir dešrelės – buvo puikūs, ir dėl jų aš ten sugrįšiu.
Dviese, su buteliu portugališko vyno ir arbatpinigiais, sumokėjome €75 – žinoma, ne pati pigiausia vakarienė, gal ir ne biudžetinis pasirinkimas, bet čia juk pati Senamiesčio širdis ir šiokia tokia prabanga ir egzotika. Keturios žąsys iš penkių.
Ir pasirodo, Portugalija turi savo virtuvę. Dabar būsiu ir aš kažką išmokęs.
Galo do Porto, Aušros Vartų g. 11. Tel. +370 5 261 9261. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:30 iki 22:30, penktadieniais nuo 11:00 iki 01:00, šeštadieniais nuo 12:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo vidurnakčio iki 11:00.
