Košerinis maistas yra maistas, ruošiamas pagal specialias žydų taisykles, kurios (skirtingai nei atrodo daugeliui) yra ne vien apie kiaulieną. Jas išmanyti yra taip pat nelengva, kaip yra nelengva komentuoti mano įrašus socialiniuose tinkluose be baimės būti išbrauktam ir blokuotam: reikalavimų nemažai, ir kai kurie jų aiškiai neapibrėžti, reikia pajusti ne vien Užkalnio Įstatymo raidę, bet ir jo dvasią. Taip ir su košeriniu maistu.
Žydų restoranams Vilniuje tradiciškai pastaruosius kelis dešimtmečius sekėsi prastai (kaip ir sovietiniais laikais, kai jų nebuvo visai). Ilgai nesilaikydavo, klientų nesurinkdavo, nors ir daug turistų iš Izraelio, JAV ir kitur važiavo į Vilnių ieškoti tėvų, senelių ir protėvių žydiškos praeities.
Tai einam žiūrėti, ar Rishon, Tilto gatvėje Vilniuje, pasiseks geriau. Jis įsikūrė vietoje ankstesnio viešbučio restorano, kuris buvo tiek nežinomas, kad niekada niekas nė karto jo nerekomendavo, neminėjo, neprisiminė – žinomumo prasme ten buvo tiesiog Juodoji Skylė. Įtariu, ši salė apsiribodavo užsieniečių, gyvenančių viešbutyje, maitinimu pusryčiais ir tiek.
Dabar pabandysime, ar šitie turi potencialą. Pažįstami sionistai iš Izraelio (na, gerai, Vilniaus mero patarėjas Daniel Lupshitz, pozuojantis su ginklu nuotraukose ir erzinantis politiškai korektiškas tetutes) sakė, kad turi. Bet ar aš juo tikėsiu: jis juk kulkas kramto pusryčiams ten savo nelegaliose nausėdijose Palestinos žemėje, iš kur jis atskirs gerą maistą?
Pradedam nuo humuso (€4,70), kuris yra (sakau tiems iš jūsų, kas nežino) pagamintas iš avinžirnių – na, labai geras humusas. Gal ne toks super geras, kaip atvežtinis iš Izraelio, kurio galima nusipirkti kur nors mano mėgstamoje beigelių kepykloje Londone, West Hampstead, bet Vilniuje tuo tarpu tikrai geriausias iš mano ragautų.
Puiki žydiška chala, arba pynutė – taip, ta sovietinių laikų pynutė, kurią pirkdavom parduotuvėse mano vaikystėje, yra žydiškas kepinys, tik aš vaikystėje to nežinojau. Ji švelni ir, kai labai šviežia, konsistencija šiek tiek primena cukraus vatą.
Kalia, antienos sriuba su putpelės kiaušiniais (€4,50), buvo labai autentiška, bet tikrai ne mano skonio patiekalas: man pernelyg riebi, bet aš tiesiog nemėgstu riebių sriubų. Tiems, kam patinka Kaukazo ar Vidurinės Azijos tirštos, riebios, sočios sriubos, turėtų labai patikti.
Forshmak, silkės užkanda (€5), priminė, kad daugelis lietuviškų skonių yra iš tiesų žydiškas palikimas. Mes labai susiję su žydais, kurių kažkada Vilniuje buvo žymiai daugiau, nei lietuvių. Silkė yra vienas iš tų patiekalų, kurie mus jungia.
Kaip ir bulvių latkes (€6,50), iš esmės tai mūsų lietuviški bulviniai blynai, tik čia patiekiami su lašiša. Visi lietuviai turi savo būdus kepti bulvinius blynus, kurie gal ir skirsis nuo čia šitų, bet nelabai smarkiai.
Pargit (€10), vištienos šlaunelių mėsa, nuvalyta nuo kaulo ir pagardinta saldžiu padažu, panašiu į barbekiu padažą, man patiko, ko gero, labiausiai iš pagrindinių patiekalų.
Tradiciniai žydiški desertai, leikach (€1,50), medaus pyragas ir teiglach (€1,50), meduje virtas riestainis, buvo saldūs kaip velniai. Čia tikras Artimųjų Rytų skonis. Jie mėgsta, kad jau būtų taip saldžiai, kad pro ausis saldumas liptų.
Dviese sumokėjome už valgius ir vyną, su arbatpinigiais, €64. Kaip vertinti, galvoju? Tai nebus kulinarinių atradimų kelionė, tikrai ne – tai šeimyninio stiliaus tylus žydiškas restoranas, patiekiantis labai autentišką maistą, šiltas, jaukus ir toks, kuriame gerai jausis lietuvis, kuris nori šiaip jau geros vakarienės ir truputėlio egzotikos (bet ne per daug). Tokių Vilniuje reikėtų daugiau. Keturios žąsys iš penkių.
Nuo sekmadienio iki penktadienio, nuo 07:00 iki 23:00.