Tačiau klausimas, kiek kainuoja išleisti vaiką į mokyklą, sukelia daug diskusijų – nurodoma suma svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Kas sako teisybę? Iš tiesų rugsėjo pirmoji kainuoja nevienodai. Ir tai priklauso ne tik nuo šeimos piniginės ar vaikų skaičiaus šeimoje, bet ir nuo to, kokio amžiaus vaiką auginame.
Didžiausi iššūkiai – pirmokų tėvams
Pati pirma rugsėjo pirmoji – didžiulis įvykis ne tik pačiam pirmokėliui, bet ir jo tėvams. Jie savo vaikui nori visko, kas geriausia. O gerumas, susidūrus su mokyklinių prekių įvairove, nuo kurios akys raibsta, neretai matuojamas labai paprastai – pagal kainą.
Žinoma, įperkamą kainą konkrečiai šeimai. Kuprinės, pieštukai, sąsiuviniai, rašikliai, piešimo, spalvinimo, klijavimo, lipdymo reikmenys, neretai jau ir mobilusis telefonas – viską stengiamės supirkti dar iki rugsėjo pirmosios. Kad tik nieko nepritrūktų. Kai kas specialiai dėl to netgi ima atostogas.
Nusivylimai prasideda, kai pamatome, kad, darželinukas, vos tapęs mokinuku, staiga neišmoksta saugoti per brangių daiktų. Pieštukai, kaip ir anksčiau, greitai sulūžta, brangaus guašo indelis ištuštėja nupiešus vos vieną piešinį, o brangus rašiklis – tiesiog kažkur dingsta.
Tačiau ir tokia patirtis, nors brangi, bet naudinga pamoka tėvams. Ji praverčia vėliau pildant mokyklinių reikmenų arsenalą ir išleidžiant į pirmą klasę jaunesnius savo vaikus. Antra rugsėjo pirmoji jau būna geresnė dėl to, kad išvengiame daugelio nereikalingų ar per brangių pirkinių. Taip pat šis tas dar lieka nuo ankstesnių metų.
Ankstyvoji paauglystė – nesutarimai dėl to, kas (pa)tinka
Pabaigus pradinę mokyklą ir pradedant naują etapą, prieš rugsėjo pirmąją raštinės prekių pirkimas didelio galvos skausmo jau nesukelia. Vaikai jau žino patys, kiek ir kokių sąsiuvinių, pieštukų ar kitokių dalykų jiems reikės. Neretai patys viską ir nusiperka, net tėvus nustebindami, kiek nedaug, pasirodo, užtenka.
Didesnių išlaidų prireikia nebent pratybų sąsiuviniams – atsiranda daugiau dalykų: vietoj vieno – pasaulio pažinimo – jau reikia mokytis atskirai geografijos, biologijos, istorijos, vėliau dar chemijos... Tačiau raštinės reikmėms sutaupytos lėšos yra kuklesnės, negu jų reikia naujiems, iki tol neturėtiems dalykams. Pavyzdžiui, vaiko asmeniniam kompiuteriui. Laimei, kasmet keisti jo nereikia.
Galvos skausmas suima, kai, paaiškėja, kad pavasarį pirkti sportbačiai jau per maži, pernykščių marškinių ar švarko rankovės per trumpos. Nebeišeina sutaupyti perkant drabužius ar batus kitam sezonui. Ir tai dar ne viskas.
Geri vaikučiai tampa spygliuotais paaugliukais. Staiga tėvų išrinkti ir nupirkti drabužiai pradeda nebe(pa)tikti. Senasis telefonas netikėtai jau per prastas... Tampa labai svarbu, ką draugai pasakys.
Vaikai kategoriški: drabužiai, jei mokykloje nėra uniformos, įvairūs aprangos aksesuarai, batai ar telefonas – pirmo būtinumo mokyklinės prekės. Tėvams prireikia ne tik daugiau pinigų, bet ir kantrybės prieš rugsėjo pirmąją ir po jos aiškinant apie vaikų, jų draugų norus ir tėvų galimybes, ginčijantis dėl to, kas yra norai, o kas – poreikiai.
Vyriausiųjų tėvai rugsėjo pirmąją pamiršta
Ko gero, kažkiek svarbesnė finansine prasme rugsėjo pirmoji jaunuoliais tapusių paauglių tėvams būna tik perėjus į kitą mokyklą, galbūt gimnaziją: nauja uniforma gali kainuoti ir daugiau negu 100 eurų. Kita vertus, gimnazijose jau tampa gražia tradicija tai, kad abiturientai savo dar nesudėvėtas uniformas palieka naujiems gimnazistams, o mokyklos administracija jas padalija tiems, kam tokios išlaidos – našta.
Apie raštinės prekių pirkimą tėvai jau būna pamiršę. Daug kas užgyventa iš ankstesnių metų. Moksleiviai jau išmokę daiktus saugoti, o sąsiuviniuose palaikyti tvarką, nebeišmeta ar nepradangina jų prirašę vos kelis puslapius. Iššūkis tuomet yra nebent gana nepigios išmaniosios priemonės, kurios morališkai nusidėvi greičiau negu fiziškai. Būna atvejų, kai tėvai patys turi paprastą mobilųjį telefoną, o sūnaus ar dukros kišenėje – išmanusis.
Net ir drabužius kai kurie vyresni moksleiviai jau nusiperka patys. Mat jaunimas apie prekių ženklus ir kur rasti „beveik tokių pat, tik pigesnių“ nusimano jau geriau už tėvus. Paaiškėja, kad jaunuoliai pirmenybę teikia pigesniems, tegul ir nepatvariems daiktams, kuriuos galima dažnai keisti ir taip atsinaujinti. Viską suskaičiavus paaiškėja, kad tai nėra taip jau neracionalu.
Teisybės dėlei visgi reikia pripažinti, kad aprengti šešiolikmetį vis tik kainuoja brangiau negu šešiametį. Ir nors prieš rugsėjo pirmąją užaugusių vaikų tėvai didelio streso nejaučia, visgi išlaidos per visus metus, įskaitant ir didesnius kišenpinigius ar papildomas išlaidas privačiai ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, tokiems vaikams yra didžiausios.
