Beigelis yra ypatingo skonio, nes prieš kepant, tešla nuplikoma, arba, tiksliau, trumpai apverdama vandenyje, ir jis įgauna stebuklingą traškumo ir tąsumo balansą. Populiariausios beigelių kepyklos Vakarų didmiesčiuose dirba dažnai iki paryčių (viena Londone, atrodo, beveik niekada neužsidaro), ir perpjautas išilgai, perteptas švelniu cream cheese sūriu, su lašiša ar su pastramiu ar su kitais skanėstais beigelis yra toks pat Vakarų gyvenimo simbolis ir atributas, kaip šalta skardinė su saldžiu gazuotu gėrimu.

Kodėl Lietuvoje jų ligi šiol nekepė, paaiškinti labai sunku. Gal tiesiog reikėjo laiko, kol mano maldos buvo atsakytos.

Tiesa, beigelių galima nusipirkti, iškeptų Anglijoje ir atskraidintų į Vilnių, sostinės angliškų maisto prekių parduotuvėlėje prie rūbų parduotuvės M&S, tačiau tai ne tas pats, kas pirkti juos šviežius.
Tačiau niekas negali sustabdyti pažangos. Jei galėjome įteisinti žemės pardavimą užsieniečiams, galėjome nuimti nuo Žaliojo tilto balvonus, tai ir žydiškus beigelius kada nors turėjome turėti, ir tas „kada nors“ yra jau dabar.

Tinkamiausioje iš visų vietų, atsigaunančiame stoties rajone, Halės turgavietėje, kuri jau kuris laikas po truputį rodo, kaip gali atrodyti turgus, jei žmonės truputį pasistengtų (kas nors atvežkit, prašau, Kalvarijų turgaus valdytojus iki Vilniaus traukinių stoties, kad jie pamatytų, kaip galėtų atrodyti turgus jau šiandien), atidaryta užkandinė Halės Bistro – Vilniaus Beigeliai. Tinkamiausioje, nes turgus yra puiki vieta restoranams. Nuo Čikagos ir Tokijo iki Londono ir Stokholmo, didieji miesto turgūs apkabina ir priglaudžia restoranus ir užkandines, kurioms tiesiog labai tinka būti šalia maisto. Nuotaika teisinga, vaizdai teisingi, susiformuoja lyg toks maisto kultūros židinys: čia panašiai, kaip oro uoste labai tinka pardavinėti lagaminus, knygas, žurnalus ir viską, ko reikia kelionėms. Turgus yra puiki vieta maitintis.

Pats stoties rajonas aplink Halės turgų atsigavo (na, gal ir grindinį dar kada nors sutvarkys Pylimo gatvės gale, nes dabar jis toks, kad net svečiui iš Bangladešo ten gali pasirodyti baisoka): jau šalia ir hipsteriai atidarė restoraną Keulė Rūkė, kuris turėjo išgarsėti kepta ant grilio kiauliena, o labiau išgarsėjo nepadoriai ilgu laukimu – bet kiekvienam savo, gal ir yra kam patinka, ir baras Dėvėti, ir geriausia gruziniška kepykla mieste, ir dar daug visko. Stoties rajonas jau nebėra vien valkatos, Sodų gatvės šliundros, alkoholikai prie Bazilijonų gatvės konteinerių ir narkomanai prie stoties McDonald‘s – stoties rajonas Vilniuje kada nors vadinsis, aš tikiu, Hauptbahnhof, ir Sodų gatvę pavadinsime Bahnhoffstrasse, ir bus ji, kaip Ciūriche, prabangiausia iš visų gatvių, kur brangios parduotuvės ir elitiniai restoranai. Bet čia aš užsisvajojau.

Andrius Užkalnis
Grįžtame į beigelinę. Interjeras – nors ir sintetinis, kruopščiai sukurtas pagal dizainerio viziją, ir nors ir nušokęs nuo madingų žurnalų puslapių apie barzdotus žmones su kuodais ant galvų, kurie geria brangias kavas ir vienas kitą fotografuoja, bet vis tiek mielas. Londone ar San Franciske, sakyčiau, nebereikia dar vienos tokios vietos, kur laikraščiai ir žurnalai ant stalo sudėti į stilingą pramoninį krepšį, ir kur laikrodis ant sienos primena geležineklio stotį. Nebereikia ten, sakyčiau, dar vienos užkandinės, kur viskas šmaikščiai surašyta ant mokyklinės lentos, ir dar ir ant segtuvo.

Bet Vilniuje labai reikėjo tokios vietos, ir jų reikės dar daug. Žydiški beigeliai sėkmingai išgujo iš to Halės turgaus plotelio viską, kas galėtų priminti, kad čia kažkada buvo Sovietų Sąjungos okupuotos žemės.

Ragauju beigelį su lašiša (€2,80) – beigelis geras, nors mano skoniui truputį per saldus ir per tąsus, nors ką gali žinoti, gal čia dėl to, kad labai šviežias. Užtepėlė? Na, aš norėčiau tikro cream cheese, o ne varškinio varianto. Lašiša tokia, kaip lašiša Lietuvoje (jeigu ką, Lietuvoje nėra pati geriausia vieta valgyti rūkytą lašišą, kaip ir Italija, pavyzdžiui, nėra gera vieta skanauti kinų maisto). Bet skanu ir smagu, man patinka čia. Man paprašius, perpjautą beigelį, prieš pertepdami, kiek pašildė, kad būtų kaip skrebutis. Tai – pasirinkimo reikalas. Bet aš rekomenduoju taip.

Užsigeriu brangiu ir geltonu, kaip Buratinas, Fritz limonadu (€1,90) – štai taip ir reikia, ačiū labai. Gyvenimas pavyko. Afrikoje tiek, kiek kainavo tas limonado butelis, užtektų žmogui pramisti dvi dienas. Bet mes žinome, už kokią Lietuvą kovojome, ji tikrai nepanaši į Afriką, ir ši užkandinė yra jums pavyzdys tos krypties, kuria eis mano šalis, norėsite ar ne. NATO karo bazės, skandinavų bankai, žydiški beigeliai. Ir net nebandykite jų vadinti „didriestainiais“, kaip jau bando priversti kalbos naciai. Ne, mes vadinsime šias baronkas taip, kaip jas šimtmečiais vadino Vilniaus gyventojai.

Aš dar kartą sakau, kad Vilniui reikia daugiau tokių vietų. Linkiu audringo ir ilgo klestėjimo. Keturios žąsys iš penkių.

Halės Bistro, Halės Turgus, Pylimo g. 58, Vilnius. Tel. +370 671 40040. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki sekmadienio, nuo 09:00 iki 16:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (723)