- Kaip gimė šis projektas?

- Viskas įvyko neplanuotai. Nuo mažumės mėgau gaminti. Pusseserė vis praprašydavo, kad jos darbo renginiams sukurčiau kažką įdomaus. Sekėsi. Tuomet mama prašydavo, vėliau – ir draugai. Praeitais metais, baigiantis pirmam kursui, prasidėjo intensyvi veikla. Galų gale viskas išsirutuliojo taip, kad reikia gaminti kas antrą dieną.

Draugai juokauja, jog mano šaldytuvas turėtų lūžti nuo skanaus maisto. Bet tiesa ta, kad savo šeimai gaminu retokai. Paprastai būnu per daug pavargusi.

- Lengva Tau įtikti, kai gamina kažkas kitas?

- Nesu išranki maistui. Valgau ir mėsos, ir daržovių, ir pieno patiekalus. Jei žino produktus, kurių nemėgstu, man lengva įtikti. Dievinu kitų gamintą maistą. Vilniuje iš viso renkuosi paprastą maistą: grikius, varškes ar kažkokias daržoves.

- Grįžkime prie „Let‘s snack“. Ko klientai pageidauja?

Viskas priklauso nuo šventės ir sezono. Pavyzdžiui, vestuvėms užsakomi desertai aukštose taurėse. Naują gyvybę įgauna obuolių pyragas. Ką tik buvo braškių sezonas, tai turėjau daug užsakymų, kur klientai pageidavo braškių. Ant bangos – mini burgeriukai (liet. suvožtiniai).

Su mielu noru gaminu klientams, bet kartais gaila, kad užsakymai kartojasi. Prašo, jog paruoščiau tai, ką jau kažkada gaminau. Kiekvieną kartą norisi sukurti kažką kito. Tačiau, kad įgyčiau didesnį pirkėjų pasitikėjimą, man dar reikia paaugti.

- Kas padeda gaminti užkandžius?

- Turiu nemažą draugų ratą, kurį vadinu rezervo komanda. Jiems visada galiu paskambinti ir prašyti pagalbos. Kai kurie iš jų yra virtuvės šefai, kai kurie – visiškai negaminantys. Pastarieji anksčiau galėdavo tik pjaustyti produktus, o karbonadas būdavo jų didžiausias pasiekimas. Dabar kartais jie gali geriau gaminti negu aš. Patinka matyti jų tobulėjimą.

Tai pat daug padeda šeima. Kraštutiniais atvejais, kai klientas pats negali pasiimti užsakymo ir aš negaliu nuvežti, paprašau tėvų. Taip pat ir čia visada suliaukiu draugų pagalbos Gaminu užkandžius klientams iš Alytaus, Vilniaus ir Kauno, tačiau paprastai stengiuosi, kad tą pačią dieną neturėčiau užsakymų iš skirtingų miestų. Tas yra per daug sudėtinga.

- Ar iš to, ką uždirbi, gali save išsilaikyti?

- Taip, tikrai galiu save pilnai išsilaikyti, ypač kai dirbu pilnu tempu. Dar papildomai darbuojuosi restoranuose ir kulinarijos studijose norėdama įgauti daugiau patirties ir sužinoti naujovių. Kol kas nesu baigusi jokių su tuo susijusių mokslų ar kursų.

- Ką tau reiškia įdomus užsakymas?

- Kartais pasitaiko teminių užsakymų. Pavyzdžiui, Helovino ar dar kažkokios netradicinės šventės. Kartais vestuvėms prašo spalvų. Tarkim jei jų spalva oranžinė, maistas turi derėti prie aplinkos. Kartą taip pat gaminau tik vegetariškus užkandžius. Nemaniau, kad galima sukurti kažką ypatingo be mėsos. Tad čia teko daug padirbėti ir paskaitinėti knygų. Tokie ir panašūs užsakymai leidžia sukurti kažką naujo.

- Kaip vyksta pats kūrybinis užkandžių, desertų procesas?

Ieva Valavičiūtė

- Minčių daugiausiai kyla tada, kai atsidarai šaldytuvą ir iš to, kas yra, turi pagaminti kažką skanaus. Tai vyksta tuomet, kai ruošiu maistą namiškiams. Taip pat internete randu daug visokių idėjų. Mano kompiuteris apkrautas užrašais ir nuotraukomis. Turiu knygų, kurios irgi dažnai įkvepia. Galų gale, parašau draugams, kurie dirba maisto srityje, ką turiu pagaminti, ir jie dažnai pasiūlo įvairių variantų.

- Kaip renkiesi produktus užkandžiams?

- Apsiperku keliose parduotuvėse. Važiuoju į tą parduotuvę, nes ten mėsa labai gera, į kitą – nes ten geriausios daržovės, į trečią – nes ten likę produktai kokybiškiausi. Yra dalykų, kurių galiu įsigyti tik specialiose Vilniaus maisto prekyvietėse. Dabar parduotuves pažįstu kaip penkis savo pirštus ir galiu apsipirkti beprotiškai greitai.

- Ar atradai kažkokių netikėtų maisto produktų derinių?

- Taip, dabar jų randu tikrai daug ir kone kasdien. Bet pats įsimintiniausias tas, kai būdama 12-13 metų, kartu pakepinau česnakus ir špinatus. Taip dėl šito alpau, nes atrodė, kad čia toks milžiniškas virtuvės atradimas. Net dabar pamenu skonį ir namuose pasklidusį kvapą.

- Ar žaviesi kažkokiais užsienio kulinarais?

- Tikrai ne. Net pavardžių nežinau daug, bet kartas nuo karto pasidomiu.

- Ką dar veiki be „Let‘s snack“?

Kitais mokslo metais tikriausiai turėsiu gretutines maisto produktų technologijų studijas, neapsisprendžiau kurioje kolegijoje jas pasirinkti. Pavasarį pagal mainų programą išvyksiu mokytis į Japoniją. Taip pat noriu atlikti praktiką Vyriausybėje.

Vienam parduotuvių tinklui pateikiau projektą, susijusį su maisto ruošimu. Jo idėja – kaimo vietovių žmones mokyti gaminti iš to, ką jie patys užsiaugina. Jei pavyks gauti finansavimą, vienoje kaimo bendruomenėje įgyvendinsime šį projektą.

Tolimesniuose planuose taip pat yra kulinarijos studija. Bandysiu įkurti, jei pasiseks gauti ES struktūrinių fondų lėšų. Mokyčiau alytiškius pasaulio šalių virtuvės. Alytus – gimtasis miestas. Man jis daug davė, dabar aš noriu kuo daugiau atiduoti jam. Be to, tokio dalyko ten nėra, o Vilniuje daug visokių pasirinkimų.

- Turi daug veiklos. Kas sunkiausia, bandant viską suderinti?

- Nelengva suderinti mokslus ir darbą. Universitete reikia daug mokytis. Sesijos sutampa su pačiais darbymečiais. Žiemos šventės ir vasaros pradžia yra sunkiausias metų laikas.

Taip pat sunku suderinti draugus, laisvalaikį ir darbą. Tau paskambina, pasiūlo susitikti, bet tu negali, nes dienotvarkė jau seniai suplanuota.

- Kaip įsivaizduoji „Let‘s snack“ ateitį?

- Nežinau. Šiemet vasarą Alytuje padirbėjau vienoje kavinėje. Įsitikinau, kad tikrai negalėčiau dirbti tradiciniame restorane ir pietums kiekvieną kartą gaminti 50 karbonadų. Jau geriau užtruksiu ilgiau, bet sukursiu kažką gražaus ir visiškai kitokio.