Blogas vietas sudirbinėti irgi linksma, nes jei aptinki kažkokią užeigą su besikeikiančiomis padavėjomis, idiotišku valgiaraščiu arba absurdišku maistu, tai irgi istorija, kurią žmonės mėgsta skaityti.
Sunkiausia yra rašyti apie restoranus, kurie apie save sako: „gardus maistas, jauki aplinka, malonus aptarnavimas“. Tai yra mirties nuosprendis. Į tokias vietas mane dažniausiai veda per prievartą, surištą arba prišertą narkotikų, kad nesipriešinčiau. Gyvenimas ir šiaip trumpas, mano laikas labai brangus, ir per metus aš apžvelgiu tik kiek daugiau nei 60 restoranų, ir aš nenoriu matyti dar vieno tokio, kurie apie save nieko negali pasakyti.
„Mano sūnus labai geras žmogus“, sako kažkieno mama. „Kuo jis geras?“, klausia jos.
„Nė karto nesėdėjo kalėjime.“
Tai suprantate, kurlink sruvena mano minčių upeliukas. Restoranai, kurie tegali pasisakyti, kad jų peiliai ir šakutės švarūs, niekas nebuvo nusinuodijęs ir nė vienas patiekalas nebūna toks, kad siųstum atgal į virtuvę, yra tokie, maisto kritiką ir autorių dusina savo nuobodybe. Aš jų nekenčiu.
Pateiksiu vieno lankytojo atsiliepimą apie restoraną „Kino studija“, esantį tarp Saulėtekio ir Antakalnio, ten, kur kažkada stūksojo Lietuvos kino studija. Kai ji buvo uždaryta, nugriauta ir vietoje jos pastatyta parduotuvė ir nauji daugiabučiai, visi ramiau atsikvėpė.
Atsiliepimą pateiksiu šiek tiek modifikuotą, kad viskas būtų lietuviškai, ir jūs suprasite viską iš pirmo sakinio: „Jauki aplinka - yra, puikus aptarnavimas – yra. Maisto sakė nebegamina, tad teks sugrįžti dar kartelį. Pirmas įspūdis – viskas gerai!“
Mes kalbame apie žmonės, kurie atėjo į restoraną, net negavo maisto (bet jiems, reikia suprasti, tai pranešė mandagiai), ir jie ateis vėl, nes jiems viskas gerai. Jauki aplinka, yra kėdės, stalai.
Tai restoranas žmonėms, kurie nemėgsta maisto. Kaip Baltijos jūra – idealiai pritaikyta tiems, kas nemėgsta maudytis jūroje, nes visada arba vanduo per šaltas, arba jei vanduo tinkamas, tai aplink tiek žmonių, kad ir į tą vandenį eiti nesinori.
Ant lentos surašyti ypatingi pasiūlymai, lauke didelė terasa, keli lankytojai atsivedę šunis. Šiaip jau labai svarbu su savimi tampytis į restoraną šunis ir zyziančius vaikus, arba ir viena, ir kita: šunys po stalu privers jus atrodyti tokiais rafinuotais miesto snobais, beveik kaip Paris Hilton arba kokios nors tuštutės iš idiotiško serialo, o zyziantys vaikai šiaip įprasmina jūsų gyvenimą ir kasdien bent jau žinote, ko laukti: kol parazitas užmigs ir galėsite ramiai pasiskaityti telefoną ir išgerti fronteros.
Padavėjos kreipia į naujai atvykusius šiek tiek mažiau, negu jokio dėmesio. Norite pasijusti tuščia vieta? „Kino studija“ bus jums geriausias pasirinkimas. Pastovėkite prie durų, kol pro jus lakstys svetingumo industrijos vaidilutės susirūpinusiais veidais, ant kurio parašyta: „ne mano darbas“. Dabar dar pastovėkite prie durų. Jus pasodins tuomet, kai pasiteirausite, ar restoranas atidarytas.
„Žinoma, atidarytas“, atsako viena, nustebusi, kad toks klausimas galėjo kilti. Gal kilo todėl, kad atidarytuose restoranuose svečius kažkas pasitinka. Vadinkite mane išlepusiu, bet aš nekenčiu stovėti prie durų, kaip našlaitis.
Palaukit, tuoj parašysiu apie maistą. Valgiaraštis didžiulis, jie turi absoliučiai visko, ir aš jau net nesakysiu, ką galvoju apie tokius valgiaraščius. Ir picos, ir kepsniai, ir kepta duona su sūrio padažu. Nežiūrėjau, ar turi gruzdintų koldūnų.
Nesakysiu ir to, ką galvoju apie restoranus, kuriuose yra „rinkinys prie alaus“ (aš jo neragavau, tik sakau, kad pats buvimas valgiaraštyje sako „gero nelauk“). Gerai yra tai, kad pagaliau kažkas gerai išvertė pavadinimą „beer appetizers“, kas yra penkis kartus geriau, negu vertimai „snacks to bear“ arba „snack with beer komplekt“.
Paimam gruzdintų bulvinių virtinukų gnocchi su šonine ir grietinėlės padažu (€4), daugiausia dėl to, kad išgirstume, ar padavėja pasakys „gnoči“. Palieku jums spėti, kaip pasakė. Virtinukai pavalgomi, nežinau, ką dar apie juos pasakyti. Gal kažką norėjau pasakyti, bet pamiršau. Ką jūs, pavyzdžiui, prisimenate apie žarną degalinėje prie pompos, kai paskutinį kartą pylėtės benziną? Kuo ta žarna buvo ypatinga? Kaip blizgėjo, ar suvirpino širdies stygas? Turbūt ne. Taip ir tie njokiai.
Pomidorų sriuba buvo normali, kiaulienos sprandinės kepsnys nuo grilio buvo nepriekaištingas ir neįsimenamas, ir tą patį galima pasakyti apie jaučio žandą. Pažiūrėkit nuotraukas, gal kažką suprasit, nes aš visiškai nieko neprisimenu.
Alus su medumi, kurio norėjome, kaip tyčia baigėsi, tai gavom tik paskutinį bokalą, o kitą paėmėm kažkokio šviesaus, ir tegalime pasakyti, kad jie beveik nesiskyrė. Aš nepasakyčiau, kuris iš jų buvo su medum, o kuris – iš miežių. Gal abu.
Dviese sumokėjome €29 ir arbatpinigius.
Būna tinkliniai restoranai, kurie bando imituoti nepriklausomus ir vaidinti šeimos verslus, nors yra štampuoti korporatyviniai kūriniai. Čia, reikia manyti, yra nepriklausomas restoranas, kuris sėkmingai apsimeta beveidžiu, abejingu ir niekam neįdomiu tinkliniu gardu, į kurį galima eiti, nes gyveni netoliese ir nenori vairuoti. Dvi žąsys iš penkių.
Kino studija, Nemenčinės pl. 2, Vilnius. Tel. +370 698 82257. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio.
