„Graikijoje krizė? Duokite mums tokią krizę“, kalbėjo lietuviai. Patikrinkim?
Reportažai iš įvykio vietos yra sunkus darbas, net ir profesionaliam žurnalistui, bet ir sunkų darbą turi kažkas dirbti. Todėl nuvykau į Graikiją pažiūrėti, kaip iš arti atrodo ir čiupinėjasi krizė.
Krizės negalėjo nebūti
Eksperimento grynumo tikslais nuvykau į Kretos salą (taip, kaip paprasti žmonės keliauja, turistiniu lėktuvu ir kartu su normaliais lietuviais, kurie nusileidus orlaiviui ploja, o paskui iki viešbučio paprastu, dyzelinu varomu autobusu, ir viešbutyje ant paprastos medvilnės paklodžių – laukite atskiros medžiagos „Užkalnis vertina Graikijos turizmą“). Atėnai, sako, yra kitaip. Ten sostinė, ten visi skuba, ten kai kas netgi moka mokesčius ir ten mažiausiai panašu į Graikiją. Vertinti reikia kitur. Todėl didžiausia Graikijos sala (nuo kurios, sako, prasidėjo Europos civilizacija prieš kelis tūkstančius metų – pažiūrėsim, ar čia pat ir neužsibaigė) šiam tikslui puikiai tiko.
Pirmasis įspūdis: čia Europa, bet jau seniai laikas Graikiją priskirti prie kokio nors kito regiono. Su Europa šią teritoriją sieja tik atsiskaitymams naudojami eurai (bet eurus net ir Luhanske priima, tai čia kaip iš kurios pusės pažiūrėsi) ir Europos Sąjungoje galiojantys duomenų perdavimo tarifai, na, dar ir Šengeno erdvė, kuri reiškia, kad paso niekas netikrins, kol neateis laikas skristi atgal (viešbutyje privalo registruodami pasus pažiūrėti, bet pažiūri tik į viršelį, įvertina grožį, bet nuotrauka ir pavardė jiems nerūpi; o gal tiesiog mane pažįsta iš veido jau ir Graikijoje).
Čia ne Europa todėl, kad nors ir pensijas vis dar gauna (pinigus susiunčia Tarptautinis Valiutos Fondas ir Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel, iš asmeninių lėšų), bet mokesčių niekas už nieką akivaizdžiai nemoka. Todėl krizė ir pasibaigę pinigai čia buvo neišvengiama būtinybė, o ne nelaimė.
Kai į automobilio baką nepili degalų, tai tuščias degalų bakas yra ne atsitiktinumas, o visiškai neišvengiamas rezultatas, nebent benzino fėja naktį atskristų su kanistru ir papildytų atsargas. Benzino fėjų nebūna, tačiau pinigučių fėjomis graikai tiki, ir, kas keisčiausia, kol kas jų negalima kaltinti, nes vokiečiai sukandę dantis ir keikdamiesi Donnerwetter ir panašiais žodžiais kol kas vis tiek siunčia pinigus. Geriau taip, sako Hansas su Fritzu, negu Graikija paliks euro zoną ir visi pamatys, kad projektas sujungti alyvuogių augintojus ir automobilių gamintojus į vieną ekonomiką nebuvo tokia jau labai gera mintis.
Todėl lašinė laša, ligonis dar kvėpuoja (retkarčiais užsitraukdamas gerą, stiprų cigaretės dūmą – Graikijoje visose restoranuose ir baruose rūkoma, nors įstatymai tai draudžia, ir padavėjas pastato peleninę ant stalo greta ženklo „rūkyti draudžiama“), o atvykėliai gali džiaugtis tos truputėlį išgalvotos ekonomikos šalimi, kur nesumeluota yra tik jūra, alyvuogių aliejus ir ožiukai pakelėse.
Kretoje absoliučiai už viską mokama grynais, jokių įstatymų, kaip matyti, nesilaikoma, ir kvitą davė vienintelį kartą, kai pirkau atviroje parduotuvėje ausines, padabintas žinomo gamintojo vardu, bet kainuojančias maždaug 10 kartų mažiau, nei tikros to gamintojo ausinės, parduodamos bet kur pasaulyje.
Dar niekur kitur nemačiau taip akivaizdžiai pardavinėjant klastotų prekių. Serbijoje ir Bosnijoje piratinius vaizdo įrašus ir kvepalų imitacijas parduoda požeminėse perėjose arba bent jau ne ant pagrindinės gatvės. Net bloguose Neapolio kvartaluose, kur gali nusipirkti daug ko (ir dar daugiau gali prarasti, nuo piniginės iki gyvybės), nelegalios ukrainietiškos cigaretės parduodamos tokiuose specialiuose lagaminėliuose, kuriuos prekijai, išgirdę apie ateinančią policiją, mikliai suglaudžia, paslepia, o paskui atidaro vėl.
Kretoje žmonės nesivargina tokiomis smulkmenomis. Suklastotas prekes parduoda taip atvirai, kad jos pradeda atrodyti legalios – jei visas parduotuves, kurios jomis prekiauja, uždarytų, tai liktų turbūt tik kailių ir odos dirbinių parduotuvės (net ir tų nelabai daug liktų, jei autorinių teisių saugotojai uždarytų visas, kurios naudoja vietoje reklamų plakatus, padarytus iš išdidintų vakarietiškų reklamos puslapių).
Mes Lietuvoje galėjome irgi gyventi taip pat, jei daugiau prisiskolintume, mažiau dirbtume ir turėtume šiltesnę jūrą. Gerai, kad taip nepadarėme. Nors jūra nebūtų pakenkusi.
Antroji valstybinė kalba
Rusai anksčiau sudarė iki 80% turistų, dabar jų žymiai mažiau, sako graikai. Gal pusė. Prie baseino rusų šeima kalbasi apie kitus keliautojus. „Žiūrėk, bombarduojam juos, bombarduojam, o ukrainiečiai vis tiek čia važiuoja ir važiuoja“, sako šeimos galva. Jo mažametė atžala baseine guviai svaidosi žodžiais su besimaudančiais mažamečiais anglais ir amerikiečiais ir vartoja leksiką, kuri bombarduojančiam tėvui pasirodo nepriimtina. „Taip neturi kalbėti, nekultūringa“, sako dukrai, pasikvietęs ją prie gulto.
Gyvenimas be dokumentų
Na, ne visai: viskas, ko reikia išsinuomoti automobiliui arba keturračiui, yra vairuotojo pažymėjimas (manau, gal ir tas nebūtų privalomas, jei norėčiau susitarti) ir grynieji eurai. Jokių kredito kortelių ir jokių kvitų. Tas pats, kaip Palangoje dviratį pasiimti (nors kai kurie dviračiai Palangoje ar Nidoje turbūt ir kainuoja panašiai, kaip tie automobiliai Kretoje – čia apibraižymų ir įlenkimų niekas neregistruoja, tik paaiškina, kad jei neįsigysi „draudimo“, nuomos pabaigoje mokėsi daugiau, kai kuriuos nors įlenkimus prirašys tau).
Nuomos kontoros viršininkas yra serbas, atvykęs į Graikiją dar prieš buvusios Jugoslavijos karus. „Aš dabar graikas, mano žmona – graikė, mano vaikai – graikai, bet mane vis dar laiko užsieniečiu“. Nieko nuostabaus, visų imigrantų dalia, pagalvoju, taip visada buvo ir bus. Sakau, jūs iš Belgrado? „Ne, iš Kragujevaco. Čia kur gamino automobilius Zastava“. Gyveni ir mokaisi. Aš visada maniau, kad Zastava (serbų-kroatų kalba „vėliava“) yra ne tikras, o išgalvotas Rytų Europos automobilio pavadinimas iš juokų apie jugoslavus. Panašiai, kaip „lična greška“, asmeninė pražanga, kurią lietuviai laiko esant tokiu pat prasimanymu, kaip ir tai, kad latviškai smauglys yra „džunglų šnūrs“, o banginis – „okeana burbuls“.
Jasikevičius
Graikijoje palaima yra tai, kad net daugumos restoranų savininkai ir padavėjai pernelyg atsipūtę, kad bruktų savo įstaigų paslaugas praeinanties. Pamoja, pakviečia, bet čia pat ir atstoja. Čia ne Turkija. Tik vienas vyresnis padavėjas prisistato, ištiesia ranką ir sako, iš kur jūs.
„Iš Lietuvos“, sakau, laukdamas, kad kitas klausimas bus apie tai, kurioje Rusijos vietoje yra Lietuva.
Nieko panašaus. „Labas, į sveikatą, Jasikevičius!”. Iš esmės tai yra viskas, ko reikia lietuviui.
Tačiau man negana. Tikrai ten eisiu, kai kitą kartą pasakys „Užkalnis“.
