DELFI skelbė apie Bulgarijoje apsigyvenusios lietuvės įspūdžius grįžus į tėviškę: moteris pasakoja, kad užsisakius koldūnų, atnešta didelė lėkštė, kurioje buvo 8 nedideli koldūnai.
„Bulgarijoje atsivertus kiekvieną meniu rasi gramus, kas palengvina tavo apsisprendimą. Ar salotos bus 280, 350, o gal 500 g? Pagrindinis patiekalas 300, 350, 400 g? Kava 60, 120, 200 ml? Tai yra labai patogu! Atrodo lietuviškas verslas tiesiog naudojasi klientu, kuris yra apgaunamas, ir, kadangi lieka alkanas, turi užsisakyti kažko papildomai“, - dėstė moteris.
Vėliau ji lankėsi kitoje kavinėje, kur maistas buvo skanus, tik, deja, jo atnešė labai daug, tad teko arba jį palikti, arba neštis namo, kas nėra patogu.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančioji direktorė Eglė Dilkienė paaiškina, kad meniu rašyti gramus yra valgyklų praktika.
„Dabar žmonės į restoranus ateina ne tikrinti, sverti ir matuoti, o bendrauti ir ragauti. Jeigu žmonės nežino, ką jiems atneš, visada verta klausti, padavėjai tam ir yra, kad papasakotų, patartų. Kai kurie restoranai, pavyzdžiui, mėsos, nurodo, kiek sveria jų kepami mėsos gabalai, tačiau, aišku, jie nerašo, kiek ir kokio bus garnyro ar kitų patiekalo sudėtinių dalių. Veikiausiai tai atrodytų kvailai, primintų sovietmetį, kai viskas buvo sunorminta“, - mano pašnekovė.
Ji primena, kad meniu yra restorano įvaizdžio dalis ir taip pat turi būti patrauklus.
„Tai – ne geltonieji telefonų knygos puslapiai, kur viskas būtų smulkiai surašyta. Neseniai tarėmės, kaip restoranų klientai turėtų būti informuojami apie alergenus, sutarėme, kad jie turėtų klausti, o padavėjas privalo suteikti informaciją. Kartu, normalu, kai restorano klientai paklausia, ar šviežia žuvis, ar gali patarti kokį desertą ir panašiai – mes skatiname tokį informacijos teikimą“, - kalbėjo E. Dilkienė.
Verslo konsultacijų bendrovės „Strategy Labs“ konsultantas Audrius Savickas dėsto, kad tai, kaip patiekalai apibūdinami meniu, yra kiekvienos šalies tradicija.
„Labai svarbus yra įprotis: jei Bulgarijoje žmonės yra įpratę matyti patiekalų dydžius gramais, tuomet Lietuvoje orientuotis sunku. Jeigu Lietuvoje kas sugalvotų gramus nurodyti, aš patarčiau būti atsargiems, nes tai gali įnešti sąmyšio. Nebūtinai porcija žmogui atrodys didelė, gal kaip tik ji atrodys per maža arba visa įstaiga – įtartina. Ne visada daugiau informacijos yra geriau, kartais daugiau informacijos apsunkina pasirinkimą“, - argumentuoja A. Savickas.
Pasak jo, Lietuvoje taip pat yra geros praktikos, pavyzdžiui, kai nurodoma, kad patiekalas – dviem žmonėms.
„Yra ir galimybių rinktis pagal kiekį: visa porcija sriubos arba pusė. Paprastai kavinių lankytojai, jei tai – ne turistai, yra daugkartiniai. Jeigu jie vieną kartą pabando ir jų neapgauna, paprastai žmonės susigaudo, koks siūlomas maisto kiekis ir ar jo pakanka“, - kalbėjo A. Savickas.
Specialistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad meniu nenurodomi gramai – pasitikėjimo išraiška.
„Kai kas Lietuvoje nurodoma kiekiais, pavyzdžiui, alkoholiniai gėrimai - mililitrais. Tai siečiau su didesniu nepasitikėjimu, nes gėrimas – brangus, yra galimybių gudrauti, - dėstė A. Savickas. - Kavos atveju, vienur nurodomi kiekiai, kitur ne, manau, dėl to, kad nėra vieningos kavos tradicijos. Amerikietiška kavos tradicija vienokia, ten vaikštoma su kavinuku ir pilama, kiek nori, o Italijoje yra espresso kultūra, kur kavos porcija nesiekia nė pusės mažojo pirštelio. Galbūt dėl to kai kam atrodo saugu nurodyti mililitrais, kiek siūloma kavos, arba bent jau kitais dydžiais apibūdinant puodelį, tarkime S, M, L, XL.“
Kartu A. Savickas atkreipia dėmesį į pažado ir lūkesčio neatitikimą: jei pardavėjas žmogui meniu pažada taip, kad susiformuotų lūkestis, kuris nepatenkinamas, galiausiai klientas jaučiasi apgautas ir veikiausiai niekada į kavinę nesugrįš, todėl žadėti reikia atsargiai.
„Dažnai yra ir kita problema: užsisakai salotų su krevetėmis, jų kažkiek tikiesi lėkštėje, tačiau jei randi tik 3, patiekalas jau „neįskaitomas“ kaip salotos su krevetėmis. Yra pažado ir lūkesčio neatitikimas“, - paaiškina A. Savickas.
