Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė tenkinti dviejų sutuoktinių pareiškimą iškelti jiems bankroto bylą, motyvuodamas pareiškėjų nesąžiningumu, kuris pasireiškė šiems imant paskolas ir jų negrąžinant. Teismo verdiktas – tokie asmenys negali būti laikomi sąžiningais, todėl neturi teisės bankrutuoti.
Kaune gyvenantys, vidutines pajamas uždirbantys sutuoktiniai, per kelis metus, iš daugiau kaip 20 greituosius kreditus teikiančių bendrovių, pasiskolino per 100 000 Lt ir šių paskolų pilnai nesugebėjo atiduoti. Nors sutuoktiniai iš savo 3 000 Lt bendrų mėnesinių pajamų dalį pasiskolintų pinigų grąžino, tačiau ilgainiui paskolų našta tapo nepakeliama. Todėl dauguma kreditorių nutraukė kredito sutartis, priskaičiavo netesybų bei pradėjo priverstinį išieškojimą. Po tokių kreditorių veiksmų, sutuoktinių bendra skola dar labiau išaugo ir peržengė 150 000 Lt ribą. Šie nebepajėgdami vykdyti savo įsipareigojimų, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą.
Tačiau bylą nagrinėjęs teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą iškelti bankroto bylą, remdamasis jų nesąžiningumu (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
Informacijos apie skolas nutylėjimas – nesąžiningo elgesio įrodymas
Teismas vertino ir analizavo sutuoktinių kreditorių į bylą pateiktas paraiškas paskoloms gauti, kurias pildė sutuoktiniai prieš gaudami paskolas. Iš šių paraiškų teismas nustatė, kad pareiškėjai imdavę kreditus iš įvairių bendrovių, ne visuomet nurodydavo tikruosius savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Kitaip tariant, pareiškėjai nurodydavo mažesnes savo skolas kitiems asmenims, nei jos buvo tuo metu iš tikrųjų arba apskritai jas nutylėdavo.
Teismas tokį kredito gavėjų elgesį pripažino „manipuliacija kreditorių pasitikėjimu“ ir tuo pačiu nesąžiningu.
Svarbu, kur buvo panaudoti pasiskolinti pinigai
Kadangi sutuoktiniai skolinosi nors ir nedidelėmis sumomis, tačiau tą darė pakankamai dažnai, teismas vertino, kur buvo išleisti gauti pinigai. Pareiškėjai negalėjo tiksliai prisiminti ir paaiškinti teismui, kur buvo panaudotos iš kreditorių gautos lėšos, tačiau nurodė, kad didžioji jų dalis buvo naudojama senesnėms skoloms padengti. Teismas tokiais pareiškėjų liudijimais nepatikėjo ir padarė prielaidą, jog pasiskolinti pinigai iš esmės buvo panaudoti pareiškėjų asmeninių poreikių tenkinimui. Kaip teigia teismas, „tik nedidelė jų dalis buvo panaudota kreditorių įsipareigojimams vykdyti, tikslu gauti kitas paskolas.“
Iš bylą nagrinėjusio teismo nutarties galima suprasti, jog jeigu sutuoktiniai būtų skolinęsi ir visus skolintus pinigus būtų naudoję senesnėms skoloms dengti, tokį elgesį teismas būtų laikęs sąžiningu. Kadangi šiuo atveju pareiškėjai taip nesielgė, jie teismo buvo pripažinti nesąžiningais.
Neatskleidė visos informacijos teismui
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nuo teismo nuslėpė tam tikrą informaciją apie savo turtą (t. y., kartu su pareiškimu teismui nepateikė pažymų iš visų Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų apie turimas ar neturimas sąskaitas, nepateikė sąskaitų išrašų už paskutiniuosius metus). Tokiu būdu teismas negalėjo įsitikinti, kokiomis lėšomis disponuoja pareiškėjai iš tikrųjų.
Šios informacijos neatskleidimą teismas vertino kaip pareiškėjų nesąžiningumo įrodymą.
Pagrindinis nesąžiningumo įrodymas – neatsakingas skolinimasis
Teismas ypač akcentavo tai, kad vienas iš pareiškėjų per keletą metų sudarė 20 sandorių, iš kurių 9 sudarė per 2013 metus, o kitas pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimus pagal 14 sandorių, iš kurių 10 sudarė per 2012, 2013 metus. Tokį dažną skolinimąsi teismas vertino kaip neatsakingą ir tuo pačiu nesąžiningą elgesį.
Apibendrinant teismo motyvus galima pastebėti, kad jie visi nukreipti pagrįsti pačių skolininkų kaltę ir nesąžiningumą susidariusioje situacijoje, tačiau nevertinamas kitos pusės – kreditorių galimai nerūpestingas elgesys išduodant paskolas. Tai iš dalies suprantama, juk byloje buvo nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo skolininkams klausimas. Tačiau, ar galima asmenis pripažinti nesąžiningais neatsižvelgiant į kreditorių veiksmus, nors ir netiesiogiai, tačiau galimai prisidėjusius prie tokio nesąžiningumo?
Paskolų išdavimas nededant pakankamai pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens turtinė padėtis, taip pat yra pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus (Civilinio kodekso 6.886 straipsnio 2 dalis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, Finansų įstaigų įstatymo 31, 32 straipsniai). Profesionalia skolinimo veikla užsiimantys subjektai privalo turėti pakankamas priemones įvertinti skolininko galimybes grąžinti paskolą iš objektyvių duomenų šaltinių (pavyzdžiui, Lietuvos banko tvarkomos paskolų rizikos duomenų bazės duomenų) ir išduodami paskolas nesiremti vien tik skolininkų pateikiama informacija. Matydami, kad duomenų mokumui nustatyti trūksta, kreditoriai turėtų pareikalauti jų papildomai ar apskritai atsisakyti skolinti.
Be to, jeigu asmenys ima vartojimo kreditus, neturinčius tikslinės jų panaudojimo paskirties, argi gali būti pripažįstama reikšmingu, kur pasiskolintos lėšos buvo išleistos?
Vartojimo kredito sąvoka tokios rūšies kreditą apibrėžia, kaip fizinio asmens asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, paimtą kreditą. Todėl jeigu skolininkas, gautą vartojimo kreditą visą ar jo dalį panaudoja pagal paskirtį (vartojimo reikmėms), jis dėl to negali būti laikomas nesąžiningu.
Galiausiai, ar tai, kad asmuo jo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nesusiprato pateikti duomenų iš visų Lietuvoje veikiančių kreditų įstaigų apie turimas ar neturimas sąskaitas, taip pat visų savo sąskaitų išrašus už kelių metų laikotarpį, gali jį padaryti nesąžiningu?
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytas įpareigojimas, kad keliant fizinio asmens bankroto bylą, pareiškėjas turi pateikti informaciją apie banko sąskaitose esančias lėšas ir nurodyti informaciją apie tokias sąskaitas. Įstatymas neįpareigoja pateikti informacijos apie neturimas sąskaitas ar apie lėšų kitimą banko sąskaitose per atitinkamą laikotarpį. Tokios nuomonės laikosi ir teismų formuojama praktika (Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1920-413/2013). Be to, teismui nėra užkertamos galimybės tokią informaciją išreikalauti iš asmens bendra civilio proceso nustatyta tvarka, jei jis mato tokią būtinybę.
Taigi asmens nesąžiningumas, kaip vertinamoji sąvoka, kiekvienoje situacijoje gali būti suprantama skirtingai, tačiau fizinių asmenų bankroto bylose teismai yra linkę paneigti bendrą civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją ir laikyti asmenis nesąžiningais, ypač, jei fizinio asmens nemokumas yra sąlygotas jo neatsakingo skolinimosi.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis nėra galutinė ir galės būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui.