Ne toks velnias baisus…
Jau daugiau kaip metai minimalus mėnesinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, yra 1 tūkst. Lt arba apie 824 Lt po jų. Daug tai ar mažai – kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Dauguma racionaliu ekonominiu mąstymu pasižyminčių darbdavių tvirtina, kad toks MMA šiuo metu Lietuvoje yra pakankamas, o didesnio dauguma verslo įmonių (ypač smulkiųjų) tiesiog neatlaikytų ir būtų priverstos imtis drastiškų priemonių – mažinti darbuotojų skaičių, o gal ir bankrutuotų.
Teigiama, kad mažiau kvalifikuoti darbuotojai kai kuriems darbdaviams taptų per brangūs. Be to, padidinus MMA, atlyginimo ribos tarp žemiausios ir aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų beveik išnyktų, kas nebūtų teisinga aukštesnę kvalifikaciją ir aukštesnį išsilavinimą turinčių darbuotojų atžvilgiu. Siekiant išlaikyti darbo užmokesčio proporcijas, reikėtų rasti lėšų ir kitų darbuotojų atlyginimų didinimui. Tad teisingos darbuotojų atlyginimo sistemos atkūrimas pareikalautų labai didelių darbdavių pastangų. Beje panašios verslininkų baimės buvo išsakytos ir prieš daugiau nei metus, kai Lietuvos vyriausybė nutarė MMA padidinti nuo 850 Lt iki 1000 Lt. Bet pasirodė, kad „tas velnias ne toks baisus, koks buvo piešiamas“ – šiandien ekonomistai vieningai sutaria, kad labai didelių neigiamų padarinių dėl padidinto MMA ekonomika nepatyrė.
Išeitis – diferenciacija?
Praėjusių metų pabaigoje Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pateiktas siūlymas minimalią algą padidinti iki 1509 Lt sulaukė prieštaringos visuomenės reakcijos. MMA didinimu siekiama iš dalies kompensuoti galimą kainų augimą, atsirasiantį po euro įvedimo. Iš kitos pusės, gal šis „darbiečių“ siūlymas viso labo – viešųjų ryšių akcija prieš rinkimus.
Dauguma Lietuvos darbdavių, reaguodami į siūlymą didinti MMA, piktinosi, vėliau pradėjo derybas ir pateikė savo sąlygas. Pagrindinė jų – minimalią algą diferencijuoti, t. y. MMA nustatyti skirtingą pagal regionus ir verslo sektorius. Be to, verslo atstovai, atsižvelgdami į daugelyje užsienio šalių taikomą praktiką, pasiūlė leistiną MMA santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu. Susitarta, kad minimali alga negali viršyti pusės vidutinio atlyginimo. Aišku, statistinio. Be abejo, neįvertinus pajamų, paslėptų „vokeliuose“.
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto Ekonomikos katedros dėstytojas, Ekonomikos mokslų daktaras, Mindaugas Butkus sako, kad fiksuotas MMA santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu nėra ekonomiškai pagrįstas. Jų susiejimas reiškia viena – didinant MMA, didės ir vidutinis darbo užmokestis, o norint išlaikyti tokį pat santykį, MMA vėl teks didinti. Dėstytojo manymu, MMA turėtų garantuoti bent minimalias pajamas dirbantiesiems tada, kai rinkoje derėjimosi galią turi darbdavys. Normaliomis sąlygomis darbo užmokestis turi atitikti darbo (sukurtų prekių ar suteiktų paslaugų) vertę.
UAB „Paspirtis“ direktorė Rasa Skurkienė taip pat akcentuoja, kad darbo užmokestis turi priklausyti nuo darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės. „Jei darbuotojo sukurta vertė siekia, tarkime, 1000 Lt, kodėl jam turėtų būti mokamas didesnis atlyginimas?“ – stebisi verslo praktikė ir priduria, kad toks „kardinalus valstybės kišimasis negali būti laikomas pažangios ekonomikos požymiu“.
Dauguma ekonomikos specialistų sutinka, kad didinti MMA reikėtų, tačiau tokiu intensyvumu, kad jis atitiktų bendrą darbo užmokesčio augimo spartą šalyje. Remiantis banko „Swedbank“ ekonomistų nuomone, per šiuos metus MMA Lietuvoje galėtų didėti dešimtadaliu, t. y. 100 Lt arba iki 1100 Lt. Finansų ministerija prognozuoja, kad šiais metais vidutinė alga didės apie 5,1 proc., 2015 m. – 5,8 proc. Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas su mokesčiais Lietuvoje buvo 2305,3 Lt. Vadinasi, numatomos atlyginimų augimo projekcijos rodo, kad 3 tūkst. Lt vidutinės algos sulauksime ne greitai. O būtent tokia vidutinė alga leistų MMA padidinti iki 1509 Lt lygio, nes būtų išlaikyta nustatyta proporcija – MMA sudarytų pusę vidutinės algos. Pačios optimistiškiausios ekonomistų prognozės 3 tūkst. Lt vidutinės algos leidžia tikėtis nebent 2016 m. pabaigoje.
Ypač prieštaringai galimybė MMA padidinti iki pusantro tūkstančio litų vertintina tuomet, kai užfiksuojamas faktas, kad praėjusiais metais daugelyje šalies savivaldybių (29-iose) vidutinis darbo užmokestis nesiekė 1500 litų. Tad čia norint išlaikyti MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykį reiktų stebuklo. Be to, padidinus MMA iki 1509 Lt, pagal esamą situaciją maždaug pusė Lietuvos gyventojų turėtų „gaunančiojo minimalią algą“ statusą. Tai reikštų stipriai išaugusį socialinės paramos sistemai tenkantį krūvį. UAB „Paspirtis“ direktorė Rasa Skurkienė akcentuoja ir MMA dydžio atlyginimą gaunančio darbuotojo požiūrį į darbą bei savo pastangų už tokio lygio atlyginimą identifikavimą – „nėra reikalo stengtis, nes dirbu tik už minimumą“. „Tai psichologinio poveikio aspektas, bet jį, kaip svarbų darbo santykius galintį komplikuoti elementą, taip pat reikėtų priimti domėn“, – pabrėžia pašnekovė.
Kaip į MMA padidinimą reaguotų viešasis sektorius? Be abejo, būdamas pats sau darbdaviu, jis šią situaciją spręstų numatydamas biudžete didesnes išlaidas. Tikėtina, kad padidinus MMA, kai kurios savivaldybės pritrūktų lėšų ir būtų priverstos skolintis. Taip atsitiko, kai MMA buvo padidinta iki 1000 litų. Beje, siekiant išmokėti didesnius atlyginimus valstybės tarnautojams, gali būti „peržiūrėti“ mokesčiai. Aišku, ieškant mokesčių padidinimo galimybių. Ir nežinia, ar kai kuriems Lietuvos gyventojams gera žadantis MMA didinimas neatsisuktų kita puse – teks už tai sumokėti ir per papildomą apmokestinimą dar „primokėti“.
Kam MMA didinimas būtų naudingas?
Ar džiaugsitės padidinta MMA labiausiai priklausytų nuo to, kokį oficialų „popierinį“ atlyginimą gaunate. Sodros duomenimis, 1 tūkst. Lt ir mažesnes pajamas (neatskaičius mokesčių), gauna maždaug kas ketvirtas dirbantis šalies gyventojas, 1-2 tūkst. Lt – 36,7 proc. Beje, ES šalyse minimalią algą gauna tik 2-3 proc. dirbančiųjų. Akivaizdu, kad mūsų šalyje taikomi darbo apmokėjimo principai gana nutolę nuo europinių.
Jei jūsų atlyginimas viršija net ir padidintą MMA, jokio ekonominio pagerėjimo jūs tiesiogiai nepajusite. Nebent jūsų darbdavys, suvokdamas teisingo darbo apmokėjimo principus bei pripažindamas aukštesnę jūsų kvalifikaciją, geranoriškai padidins atlyginimą ir jums. Žinoma, jei „turės iš ko“. Be to, gal galėsite pasidžiaugti kaimynu, kurio mėnesinis darbo užmokestis „ant popieriaus“ anksčiau buvo 1100 Lt. Sprendimas MMA padidinti, tarkime, iki 1300 Lt jūsų kaimyną tikriausiai praturtins. Nebent kaimyno darbdavys, įvertinęs pabrangusio darbuotojo vertę, nuspręstų sumažinti kaimyno darbo valandų skaičių. Beje minimalią algą padidinus iki 1 tūkst. Lt ne viena įmonė būtent šitaip – mažindama oficialų darbo krūvį – sprendė šią nepatogią situaciją.
Taigi gali būti, kad kaimynas, anksčiau dirbęs visą darbo dieną, dabar įmonei būtų reikalingas, pavyzdžiui, tik kaip dirbantis 0,75 etatu. Gali būti, kad dėl to kaimynas labai neliūdės, nes turės daugiau laisvo laiko. Dažniau išvyks pažvejoti, turės laiko išpurenti sode žemės lysvę ir tokiu būdu kažkiek „prisidurs prie algos“. Arba… jūsų kaimynas realiai ir toliau bus priverstas dirbti tokį pat darbo valandų skaičių, tačiau jo oficialus darbo laikas bus sumažintas, beje, „jam pačiam pageidaujant“. Taigi, nei žvejybos ar sodo darbų ir iš jų gaunamų gėrybių, nei didesnio atlyginimo…
Ir už Petrą, ir už Joną
Darbdaviai, reaguodami į išaugusias su darbo užmokesčiu susijusias sąnaudas, gali imtis dar drastiškesnės – darbuotojų gretų retinimo – taktikos. Nemažai samdomų darbuotojų ir dabar tarpusavyje dalijasi patirtimi, įmonėje tenka atlikti kelių žmonių darbą. Gali būti, kad ilgainiui atsiras vis daugiau darbuotojų, kurie galės „didžiuotis“, kad tenka papildomai dirbti ne tik vietoj anksčiau dirbusio Jono, bet ir tempti dar pusę anksčiau dirbusio Petro darbų. Galima būtų ironizuoti – samdomas žmogus turės galimybę dar geriau suvokti savo tarnystę darbdaviui, dar kartą įsitikinti Lietuvoje labai populiaria „tiesa“ – dauguma įmonių savininkų labai nenoriai dalijasi savo pelnu su samdomais darbuotojais. Ši ironija slėptų vieną tiesos pusę. Kita tiesa – ne visi darbdaviai šiuo metu „turi kuo dalintis“, o MMA padidinimas stipriai sumažintų išlikimo konkurencingoje rinkoje galimybes. Kadangi, kaip minėta, didėtų ne tik žemiausią atlyginimą gaunančių darbuotojų darbo užmokestis, bet ir kitų darbuotojų atlyginimai, išaugusios sąnaudos mažintų įmonių konkurencingumą tiek vietinėje, tiek tarptautinėje rinkoje.
Ar dėl MMA didinimo gali nukentėti tik darbuotojai ir darbdaviai? Kai kurios įmonės padidėjusias darbo užmokesčio sąnaudas gali perkelti į galutinę kainą, tad tam tikrų prekių ir paslaugų vartotojai gali sulaukti kainų didėjimo. Nereikėtų labai nustebti, kai galiausiai pasirodys, kad MMA didinimas buvo tik geresnio gyvenimo iliuzija.
Mindaugo Butkaus pastebėjimu, MMA didinimas turėtų neigiamas pasekmes: mažėtų šalies įmonių konkurencingumas, padidėtų atleistų darbuotojų skaičius, sumažėtų įsidarbinimo galimybės.
Rasa Skurkienė taip pat pastebi, kad MMA padidinimas būtų nereikalinga našta ir taip sunkiai įsibėgėjančiam verslui – kai kurioms verslo įmonėms, ypač toms, kurių prekių ar paslaugų rinkos pastaraisiais metais traukėsi, MMA didinimas būtų pragaištingas. Ji pastebi, kad kažkodėl nepagrįstai įsivaizduojama, kad įmonė „maudosi pelnuose“, o darbdavys piktybiškai nenori mokėti darbuotojams didesnio atlyginimo. Jei įmonė turi resursų ir jei darbuotojas to vertas, dauguma darbdavių ieško galimybių tokį darbuotoją išlaikyti, siūlo jam palankesnes sąlygas. R. Skurkienė teigia, kad esama tokių darbo vietų, į kurias pretenduojantiems darbuotojams atlyginimas siūlomas tikrai pakankamai aukštas, bet pasisamdyti aukštos kvalifikacijos specialistą vis tiek labai sudėtinga. Pašnekovės manymu, neretai didžiausia problema yra pasisamdyti norintį ir galintį dirbti darbuotoją, o nepagrįstai norinčių gauti didelį atlyginimą visada buvo ir bus.
Darbo apmokėjimo sistemoje keblumų sukelia ir darbuotojų ekonominis neraštingumas. „Daugelis darbuotojų net neįsivaizduoja, kiek iš tikrųjų „atsieina darbdaviui“, ir nesupranta, kodėl atlyginimo padidinimas 200 Lt darbdaviui reiškia žymiai didesnes sąnaudas“, – savo patirtimi dalijasi R. Skurkienė.
„Kita vertus, žinau ne vieną atvejį, kai darbdavys su darbuotoju sutaria dėl „atlyginimo į rankas“, todėl net ir pasikeitus mokestinei aplinkai, darbuotojui mokamas tokio pat dydžio atlyginimas, o tai reiškia, kad deklaruojama nauda darbuotojo nepasiekia. Padidinus MMA didžiausia nauda tenka valstybei – siekiama padidinti GPM ir Sodros įmokas. O darbuotojui nauda dažnai būna minimali“, – pastebi UAB „Paspirtis“ direktorė.
Kiek pagrįsta MMA diferenciacija pagal regionus?
Kilus diskusijoms apie MMA padidinimą, iš karto buvo iškeltas klausimas dėl jo neigiamo poveikio regionams, kuriuose ekonominė situacija yra akivaizdžiai prastesnė. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje sukuriama maždaug 40 proc. bendrojo vidaus produkto, todėl ir atlyginimų situacija čia žymiai geresnė. Taikant minėtą diferencijavimo modelį, MMA didžiausia ir būtų Vilniaus regione (pagal 2013 m. trečiojo ketvirčio situaciją pusė vidutinio bruto darbo užmokesčio sudarytų 1279,4 Lt). Tai būtų gera naujiena šiame regione dirbantiems žemesnės kvalifikacijos darbuotojams. Tikėtina, kad siekiant išlaikyti teisingą atlyginimų skirtumą būtų padidintas darbo užmokestis ir kitiems aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams. O tai dar labiau didintų bendrą vidutinį darbo užmokestį regione. Vertinant iš darbuotojo pozicijų, daugiausiai laimėtų tie, kurie pasirinko gyvenimą ir darbą išskirtiniuose regionuose, pavyzdžiui, ten, kur yra daugiau užsienio kapitalo įmonių ir, kaip jau įprasta, kuriuose vidutinis darbo užmokestis yra didesnis.
Tačiau ar tokia MMA didinimo idėja (diferenciacija pagal regionus) nelemtų dar didesnio regionų ekonominio išsivystymo netolygumo, dar didesnio ekonominio atotrūkio tarp „prestižinių“ regionų ir kitų, bandančių šiaip ne taip kapstytis. Pavyzdžiui, tikėtina, kad jaunas perspektyvus specialistas bus linkęs rinktis aukštesnio galimo atlyginimo „lauką“, t. y. ieškos galimybių įsidarbinti daugeliu atvejų aukštesnį pajamų lygį garantuojančio regiono įmonėse ir organizacijose. Gali būti, kad net renkantis, kur studijuoti, tai gali tapti svarbiu kriterijumi. Taigi, tektų pripažinti, kad tokia MMA diferenciacijos idėja gali turėti ir neigiamų pasekmių, t. y. gali ne skatinti, o riboti visuotinai deklaruojamą kuo tolygesnį regionų vystymąsi.
Kontrargumentas šiai nuomonei galėtų būti toks, kad dėl MMA diferenciacijos darbdaviai stengsis savo veiklą vykdyti regionuose, kur MMA mažesnis. Tačiau sieti dideles viltis, tikintis realaus įmonės lokacijos keitimo dėl mažesnio MMA, daugeliu atvejų būtų naivu.
Kiek pagrįsta MMA diferenciacija pagal sektorius?
