Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Taigi nesąžiningomis sąlygomis yra tos sąlygos, dėl kurių finansų įstaiga su klientu nesileido į kompromisą. Vienos iš tokių sąlygų yra mažiau reikšmingos vartotojo teisėms, tačiau nuo kitų buvimo ar nebuvimo, gali priklausyti esminiai vartotojo interesai.
1. Reikalavimas visas gautas pajamas vesti į toje kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą.
Tai yra gana dažnai pasitaikanti nuostata, kuria kredito įstaiga siekia ne tik kontroliuoti kliento finansinius srautus, tačiau tuo pačiu ir gauti iš kliento komisinius mokesčius už pavedimus bei sąskaitos aptarnavimą. Vis tik tokia sutartinė nuostata apriboja vartotojo galimybę laisvai pasirinkti jam palankiausią finansinių paslaugų teikėją. Kredito įstaiga, nustatydama tokią sąlygą sutartyje ir priversdama vartotoją jos laikytis, neigiamai veikia konkurencingumą, neskatina vartotojų mobilumo, užkerta kelią rastis naujiems tokių paslaugų teikėjams rinkoje bei neskatina paslaugų įkainių mažėjimo. Taip pat kredito įstaiga siekdama užtikrinti veiksmingą kliento finansinės padėties kontrolę, sutartyje dažnai numato kliento pareigą pateikti ataskaitas apie kliento pajamas ir kitus jo finansinius rodiklius. Todėl papildomas reikalavimas klientui visas jo pajamas pervedinėti į kredito įstaigoje esančią sąskaitą tampa pertekliniu ir gali būti laikomas nesąžiningu.
2. Įsipareigojimas galiojant sutarčiai neprisiimti jokių kitų finansinių įsipareigojimų.
Nustatant šį reikalavimą, kredito įstaiga siekia pasinaudoti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyta galimybe įtraukti priemones, kurios leistų finansų įstaigai sumažinti prisiimamą riziką. Tačiau vartotojo finansiniai įsipareigojimai pagal kitas vėliau sudaromas finansines sutartis gali būti visai nedideli ir neturėti jokios įtakos tinkamam finansinių įsipareigojimų vykdymui pirmajam kreditoriui. Todėl vartotojui nustatyta pareiga kiekvienu atveju prisiimant papildomus finansinius įsipareigojimus, gauti pirminės kredito įstaigos pritarimą, pažeistų sutarties laisvės principą, numatytą Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje ir tuo pačiu vartotojo teisę laisvai sudaryti sutartis.
3. Sąlygos, nustatančios nepagrįstai didelę vartotojo atsakomybę už sutartinius pažeidimus.
Kredito įstaigų ir vartotojų sudaromose sutartyse gana dažnai būna numatytos baudos ar delspinigiai, už įvairių sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Tokios sankcijos klientui gali grėsti už tai, kad, pavyzdžiui, sutartyje nustatyta tvarka jis neapdraudžia kredito įstaigai įkeisto turto, nustatyta tvarka nepateikia kredito įstaigai įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymos, nesilaiko reikalavimo pervesti gaunamas pajamas į toje kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą ar reikalavimo neprisiimti kitų finansinių įsipareigojimų ir pan. Dažnai baudos už minėtų ir panašių įsipareigojimų nesilaikymą sudaro kelis šimtus ar tūkstančius litų už kiekvieną pažeidimo atvejį. Tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, „Vartotojas – silpnesnė sutarties šalis, priversta prisiimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas, todėl įstatymuose nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006). Iš to seka, kad klientas – vartotojas neturi galimybių pasipriešinti nustatytoms sąlygoms dėl netesybų jam taikymo. Kita vertus, kredito įstaigos ir vartotojo sudaromose sutartyse teisinė atsakomybė kredito įstaigai dažniausiai nenustatoma. Tokiu būdu sukuriama įsipareigojimų disproporcija, dėl kurios klientas – vartotojas atsiduria ženkliai blogesnėje padėtyje nei kredito įstaiga. Todėl galima teigti, kad šiais atvejais vartotojui yra nustatoma neproporcingai didelė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, lyginant su kredito įstaigai numatyta atsakomybe už jos įsipareigojimų nevykdymą. Remiantis Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tokia situacija yra pagrindas konstatuoti esant nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, numatančias perteklinį netesybų taikymą vartotojui.
4. Sąlyga, numatanti kredito įstaigai teisę, tiesioginio debeto būdu nurašyti lėšas nuo kitų kliento sąskaitų.
Tokio pobūdžio sutartinėmis nuostatomis kredito įstaiga įtvirtina sau teisę nurašyti pagal sutartį mokėtinas sumas ne tik nuo kliento sąskaitų toje kredito įstaigoje, tačiau ir kitose kredito įstaigose. Tiesioginis debetas pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 31 dalį yra mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos nuo mokėtojo sąskaitos, kai mokėjimų operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis dažniausiai gavėjui išduotu mokėtojo sutikimu. Tačiau standartinės sutarties sąlygos, šalia kurių būna įtrauktas ir minėtasis mokėtojo (kliento) sutikimas atlikti tiesioginio debeto operacijas, dažniausiai kredito įstaigos nebūna koreguojamos net ir esant kliento pageidavimui. Taigi klientas priimdamas jam siūlomas standartines sąlygas, kartu priima ir sąlygą dėl piniginių lėšų nurašymo iš visų kliento sąskaitų. Todėl pagal standartines sąlygas parengtoje vartojimo sutartyje įtvirtintas vartotojo sutikimas dėl lėšų nuskaičiavimu nuo visų jo sąskaitų, negali savo esme būti prilyginamas vartotojo sutikimui pagal Mokėjimų įstatyme keliamus reikalavimus. Kredito įstaiga, norėdama vykdyti tiesioginio debeto nuskaičiavimus, turėtų gauti atskirą kliento pasirašytą sutikimą, o jei toks sutikimas numatytas tik bendrose standartinėse sutarties sąlygose, tai sąlygos, numatančios teisę kredito įstaigai nuskaityti lėšas tiesioginio debeto būdu, galėtų būti kvalifikuojamos kaip nesąžiningos.
5. Sąlygos, numatančios kredito įstaigos teisę nutraukti sutartį dėl neesminių jos pažeidimų.
Kredito įstaiga, siekdama maksimaliai užtikrinti savo interesus sutarties vykdymo metu, standartinėse sąlygose numato galimybę nutraukti sutartį, jeigu klientas nevykdo tam tikrų įsipareigojimų. Tačiau tokie įsipareigojimai ir jų pažeidimai nebūtinai būna esminiai kredito įstaigai. Pavyzdžiui, dažnai kreditavimo sutartyse būna numatyta sąlyga, jog klientui praleidus bent vienos įmokos mokėjimo terminą, kredito įstaiga turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą kreditą ir kitas priklausančias įmokas iš karto. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl tokios sutarties sąlygos yra negaliojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kredito sutarties nutraukimas esant vienos kredito įmokos praleidimui, turėtų būti pripažįstamas nesąžiningu ir neteisėtu. Tačiau yra galimi ir kiti neesminiai kliento sutartinių įsipareigojimų pažeidimai, kurie taip pat nėra pakankamas pagrindas kredito įstaigai vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Tokie įsipareigojimai yra susiję su kliento pareigų vykdymu kredito įstaigai sutarties galiojimo metu. Kaip jau minėta, tokių pareigų, kaip susijusių su įkeisto turto draudimu, jo užregistravimu ar pareigų, susijusių su atitinkamos informacijos ar dokumentacijos kredito įstaigai pateikimu, pažeidimas, negalėtų būti sąlyga nutraukti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad esminio sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas, todėl kiekvienu atveju, klientas gali sutarties nutraukimą ginčyti teisme remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis. Tačiau sprendžiant tokius ginčus privaloma įvertinti, ar sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti vien jos pažeidimo, tačiau būtina įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus esminio sutarties pažeidimo požymius.
Panašių nesąžiningų sąlygų sutartyse su kredito įstaigomis ir vartotojais galima rasti ir daugiau. Todėl yra nemaža tikimybė, jog kredito įstaigos klientas – vartotojas šias sąlygas priims, ir nenutuokdamas apie tokių sąlygų nesąžiningumą, jų laikysis. Tačiau kredito įstaigos klientas taip pat turi teisę ginti savo teises, todėl žinotina, kad net ir sutikus su nesąžiningomis standartinėmis sąlygomis, vėliau jas galima ginčyti teismine tvarka arba dėl jų teisėtumo kreiptis į atitinkamas vartotojų teises ginančias institucijas.
Pastaba: Aukščiau pateikta tik asmeninė advokato nuomonė aptariamu klausimu. Šia nuomone negali būti remiamasi, kaip teisine išvada ar patarimu konkrečiam atvejui. Kiekvienas atvejis gali būti individualus ir skirtingas ir nuo to gali priklausyti jo teisinis vertinimas.