Maitinimosi po Naujųjų ir lietuviškosios kronikos ypatumai

Nau­jie­ji me­tai vi­siems pa­stuk­se­no su nau­jais no­rais, pa­ža­dais sau, kaip ką kei­siu ir pa­kei­siu, ir nau­jo­mis, pa­ko­re­guo­to­mis į vir­šų kai­no­mis. Pa­na­šiai Nau­juo­sius aly­tiš­kiai su­ti­ko ir 1933 me­tais. Prieš šven­tes tur­gus lū­žo nuo įvai­riau­sių pro­duk­tų gau­sos, o kai­nos bu­vo lin­ku­sios krims­te­lė­ti mies­čio­nių pi­ni­gi­nėms. Po Nau­jų­jų aly­tiš­kiai iš­pir­ki­nė­jo li­ku­čius, ta­čiau kai­nų nie­kas ma­žin­ti ne­sku­bė­jo. Dar­žo­vių net ir pa­ki­lo.

Lietuvai ir Vokietijai tarpukariu randant dėl ko pyktis, Vokietija drausdavo lietuviškų bekonų įvežimą į šalį. Dėl to patirtus nuostolius Lietuva bandydavo įveikti savaip.

Jei­gu no­rė­jai krims­ti rū­ky­tus la­ši­nius, už ki­log­ra­mą rei­kė­jo krapš­ty­ti 3 li­tus, ne­bent la­bai grau­džiu bal­su de­rė­jai­si, pas­ku­ti­nį ga­ba­liu­ką nu­si­pirk­da­vai 20 cen­tų pi­giau. O kaip­gi la­ši­niai be svo­gū­nų – kilog­ra­mas šių kai­na­vo 40–50 cen­tų. Žu­vie­nės mė­gė­jai už ki­log­ra­mą lyde­kų klo­jo nuo 1,80 li­to iki 2 li­tų, tik žu­vies kva­po mė­gė­jai už ki­log­ra­mą ka­ro­sų (nes nei nuo jų so­tus bū­si, nei la­bai ma­lo­nu juos kni­bi­nė­ti, grei­čiau aša­ko­mis pa­spring­si, ir baig­sis val­gy­mo ce­re­mo­ni­ja) mo­kė­jo nuo 0,80 iki 1,10 li­to. Po šven­čių vi­siš­kai iš­si­lei­dę ra­miai ga­lė­jo už 10–11 li­tų pirk­ti mai­šą žir­nių ir, pri­kir­tę vir­tų, kep­tų, troš­kin­tų su svo­gū­nais, tik pup­sė­ti.

Krau­tu­vių sa­vi­nin­kai, ma­ty­da­mi, kad kri­zės ka­muo­ja­mi gy­ven­to­jai sten­gia­si ap­si­pirk­ti kuo pi­giau, ir­gi įsi­gud­ri­no vi­lio­ti pir­kė­jus ir parduo­tu­vių vit­ri­nas pa­si­puo­šė už­ra­šais: „Pa­pi­gin­tas iš­par­da­vi­mas, lik­vi­da­ci­ja be jo­kių nuo­šim­čių.“ Pre­kė, kai­na­vu­si 5 li­tus, iš­pardavimo me­tu jau kai­na­vo 4,99 li­to ir ta­po daug pa­klau­ses­nė. Pa­si­ro­do, šią gud­ry­bę se­niai su­gal­vo­ję pre­ky­bi­nin­kai... O mes ma­nė­me, kad tik šiais lai­kais per ak­ci­jas pri­si­per­ka­me krū­vas ne­rei­ka­lin­gų daik­tų ir pro­duk­tų.

Aly­tiš­kiai, bi­jo­da­mi ak­ci­jų ke­rų, po šven­čių krau­tu­ves sten­gė­si apei­ti to­kiu spin­du­liu, kad ir šnai­ro­mis ne­už­žiū­rė­tų mar­gas­pal­vio „lik­vi­da­ci­jos“ pla­ka­to. Mė­si­nės ne­ven­gė, nes tur­gu­je šiuo klau­si­mu žie­miš­ku me­tu bū­da­vo liūd­na, at­ve­ža­mos be­ko­ni­nės kiau­lės bu­vo api­bū­di­na­mos kaip „apy­lie­sės“.

Humoristai pasiūlė sukurti filmą apie bekoną

Čia iš­ei­tį ir pa­dė­tį pa­tai­sy­ti pa­siū­lė vie­nas hu­mo­ris­ti­nis žur­na­las. Kai „Lie­tu­vos ai­de“ už­vi­rė dis­ku­si­jos apie tai, kad prieš fil­mo ro­dy­mą kiek­vie­na­me ki­no te­at­re bū­ti­nai tu­ri bū­ti ro­do­ma tik lie­tu­viš­ka ki­no kro­ni­ka, links­muo­liai ne­iš­tvė­rė. Jie pa­siū­lė ap­skri­tai su­kur­ti lie­tu­viš­ką ki­no fil­mą „Pa­da­vi­mas apie be­ko­ną“. Pa­tei­kė ir sa­vo sce­na­ri­jaus va­rian­tą, kruopš­čiai ap­skai­čia­vę, kiek ku­riai fil­mo sce­nai rei­kės ki­no juos­tos met­rų.

Sce­na­ri­jus pra­si­dė­jo: „Pro­lo­gas – ru­gie­na, be­ko­nas ir be­ko­ny­tė, flir­tas.

I da­lis (250 mtr.). Už­ra­šas ek­ra­ne: „Pra­bė­go 6 sa­vai­tės.“ Vaiz­das: pū­dy­mas, Be­ko­nas, Be­ko­nie­nė ir ei­lė be­ko­niu­kų.“

Pas­kui šmaikš­tuo­liai sce­na­ri­ju­je įpi­na lie­tu­viš­ko­sios kro­ni­kos siū­ly­to­ją ne­gra­žiai pra­var­džiuo­da­mi. Pa­vaiz­duo­ja jo ba­sa­ko­ję vai­kys­tę bei gim­na­zis­to uni­for­ma jau­nys­tę, pir­mą­jį straips­ne­lį „Ai­dui“, pir­mą ho­no­ra­rą, be­si­džiau­gian­čius be­ko­nus ir už­ra­šą ek­ra­ne: „Pra­bė­go jau­nys­tė ir sap­nas.“

To­liau veiks­mas klos­tė­si taip: „Vaiz­das: už­au­gu­sius be­ko­nus iš­tin­ka tra­ge­di­ja, –nu­ta­ria­ma juos pri­duo­ti mė­si­ni­kams.

II da­lis (325 mtr.). Ke­lio­nė ir var­gai pri­ėmi­mo punk­te.

III da­lis (375 mtr.). „Mais­tas“ iš vir­šaus ir iš apa­čios. Iš­kil­min­gas be­ko­nų su­ti­ki­mas. Vė­lia­vos, or­kest­rai, sve­čiai, ži­la­gal­vis krei­pia­si ati­tin­ka­mą mo­men­tą į „mi­nią“. Mi­nia liūd­nai kriuk­si, kai ku­rie sprun­ka per tvo­rą. Pra­kal­bi­nin­kas pa­te­tiš­kai su­šun­ka: „Ko šo­ka­te, it ožiai, per tvo­rą. Ne­smir­din­ki­te!“

Be­ko­nai, kriuk­sė­da­mi lai­do­tu­vių mar­šą, trau­kia į „ma­ši­ną“, iš ku­rios ki­to ga­lo krin­ta kum­piai, deš­ros ir be­ko­nų lie­ka­nos. Kum­piai ke­liau­ja Lon­do­nan. Jū­ra. Aud­ra. Lai­ve vė­di­na­si. Tai be­ko­nų dū­šios. Bai­su...

Lai­vo ka­pi­to­nas nu­si­šau­ja. Nu­sto­jęs va­do lai­vas pa­klys­ta. 100.000 to­nų kum­pių pra­smirs­ta.

IV da­lis (375 mtr.). Be­ko­nų ar­mi­ja žy­giuo­ja. Ba­lius. Be­ko­nai dai­nuo­ja (ru­siš­kai) „S mi­ru po nit­ke – go­lo­mu­ru­baš­ka.“

V da­lis (425 mtr.). Iš Klai­pė­dos į Lon­do­ną nu­ties­tas til­tas. Til­tu į abi pu­ses žy­giuo­ja be­ko­nai. Į vie­ną pu­sę ne­ša kum­pius, į ki­tą sva­rus.

VI da­lis (300 mtr.). 1932 me­tai. „Mais­tas“. Be­ko­nai pa­tys sa­ve sker­džia ir da­ri­nė­ja. „Mais­to“ tar­nau­to­jai nuo­sa­vais or­lai­viais skrai­do virš įmo­nės. Iš­kil­min­gas pa­min­klo ati­da­ry­mas vy­riau­sia­jam Be­ko­nui.

VII da­lis (met­rų kiek no­rit). 2032 me­tai. „Mais­tas“. Be­ko­nai be pa­ša­li­nės pa­gal­bos de­ma­te­ri­li­zuo­ja­si. Ma­te­ria­li­za­ci­ja įvyks­ta Lon­do­ne. (De­ma­te­ria­li­za­ci­ja – ka­da in­dų fa­ky­ras su­skal­do sa­ve į ato­mus ir juos per­ke­lia sa­vo va­lia į bet ku­rią že­mės vie­tą ir vėl pri­ima pir­mykš­tį pa­vi­da­lą – ma­te­ria­li­zuo­ja­si. Šis bū­das šiuo me­tu var­to­ja­mas tarp In­di­jos fa­ky­rų, kaip boi­ko­tas an­glų ran­ko­se esan­tiems ge­le­žin­ke­liams.)

Pa­bai­ga: kri­zė nu­ga­lė­ta. Vi­siems ge­ra ir ma­lo­nu... vi­si val­go be­ko­nų lie­ka­nas...“

To­kio sce­na­ri­jaus sėk­me au­to­riai net ne­abe­jo­jo: „Ge­rai iš­pil­džius fil­mą „Pa­da­vi­mas apie be­ko­ną“ tu­rės pa­si­se­ki­mo.“