Ambasadorius prisipažino Vokietijos verslo pasaulį pažįstantis tiesiogiai. „Aš pats esu iš verslininko šeimos. Tai buvo smulki ar vidutinė amatų įmonė, kurią prieš maždaug šimtą metų įkūrė mano proseneliai. Tokiose įmonėse dirba dauguma vokiečių. Manau, jų savininkai jaučiasi atsakingi už žmones, kurie jiems dirba. Tai įprasta praktika Vokietijoje. Tą patį galima pasakyti apie dideles kompanijas.
Vokietijoje ne taip lengva atleisti darbuotojus. Kai „Volkswagen“ purtė krizė, ją bandyta įveikti susitelkiant. Jei neklystu, tada atsirado keturių dienų darbo savaitė, įmonė stengėsi išlaikyti darbuotojus, kuriuos mokė daugelį metų“, – apie gimtosios šalies verslo kultūrą pasakojo M. Mulmenstadtas.
Atsakingas kompanijų požiūris į darbuotojus daro įspūdį. Be abejonės, tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos verslininkai dažnai žavisi kolegomis iš Vokietijos. Bent jau šių eilučių autoriui gražių atsiliepimų teko girdėti ne kartą. Iš kur atsiranda šios savybės? Galbūt to išmokstama? O gal visa tai užkoduota vokiečių genuose?
M. Mulmenstadtas sako, kad tai tikriausiai lemia įvairialypė, spalvinga aplinka. „Per pastaruosius keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų Vokietija labai pasikeitė. Tapome draugiškesni ir mandagesni. Dabar mes jau suprantame, kad esame imigrantų šalis, priklausanti nuo užsieniečių. Jie prisidėjo prie ekonominės gerovės kūrimo. Taigi negaliu teigti, kad tai įgimta ar išmokta. Mes tiesiog gyvename spalvingoje šalyje“, – teigė jis.
A. Ercienės teigimu, vokiečių punktualumas, stiprus atsakomybės jausmas, lojalumas lietuviams verslininkams labai patinka. Štai kodėl verslo ryšiai tarp dviejų šalių kasmet tik stiprėja. Žinoma, ji pastebi ir kultūrinių skirtumų. Vienas Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų tikslų ir yra padėti spręsti dėl to kylančius nesklandumus.
„Vokietija yra viena didžiausių mūsų tiek eksporto, tiek importo partnerių. Tie santykiai jau turi ilgametę tradiciją, todėl mokomės vieni iš kitų. Vis dėlto tam tikrų skirtumų yra. Stengiamės padėti Lietuvos įmonėms juos įveikti. Ir šį rudenį kartu su Vytauto Didžiojo universitetu organizuojame seminarą „Tarptautinis bendradarbiavimas“. Jame kalbės ir universiteto dėstytoja, kuri specializuojasi skirtingų kultūrų santykių srityje. Tikimės, kad šis seminaras pritrauks daug dalyvių ir bus naudingas.
Ko gero, labiausiai Lietuvos verslininkus nuo vokiečių skiria tai, kad mūsų šalyje didelę reikšmę turi asmeniniai santykiai. Esame maža valstybė, todėl priklausome nuo kitų ir stengiamės kai ką nutylėti, kad tik nesusipyktume Tai ne taip būdinga Vokietijos verslininkams, nes jie daug dalykų sako tiesiai, atvirai ir konkrečiai.
Be abejo, lietuviams imponuoja vokiečių punktualumas, tiesioginis problemų sprendimas, atidumas detalėms. Jiems patinka, kad vokiečiai nesivaiko greitų rezultatų ir laikosi net žodinių sutarčių. Pastaruoju metu bendradarbiavimas stiprėja. Dabar lietuviai Vokietijoje aktyviai ieško partnerių arba patys steigia įmones. To prieš prasidedant krizei tikrai nebuvo“, – kalbėjo ji.
Didžiulė Vokietijos ekonomika ir vilioja, ir gąsdina. Ar tikrai joje atsirastų vietos įmonei iš nedidelės šalies?
„Mes žaidžiame pagal taisykles. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad rasti nišą Vokietijos rinkoje nesunku, nors konkurencija – nuožmi. Kaip sako amerikiečiai, kiekvienas turi tokias pačias galimybes. Pateiksiu tik keletą skaičių: pernai užsienio investicijos Vokietijoje siekė 30 mlrd. eurų, o tai yra 20 proc. šalies BVP“, – iškalbingus skaičius vardijo ambasadorius.
Jam pritarė ir M. Butek . Jis pripažįsta, kad konkurencija yra arši. O kur ji kitokia? Be to, valdžia užsieniečiams, kaip ir vietos verslininkams, sudaro vienodas sąlygas, neapkrauna papildomais mokesčiais.
„Jeigu vertintume iš teisinės pusės, Vokietijos rinka yra gana liberali, užsieniečiai nesusiduria su kitokiais reikalavimais. Vis dėlto reikia suvokti, kad dėl patrauklios rinkos nuožmi visuotinė konkurencija yra neišvengiama. Rinkoje vis labiau jaučiama Azijos šalių įtaka, tačiau lietuviai gali rasti savo vietą, jeigu išstudijuos situaciją“, – sakė jis.
A.Ercienė pastebėjo, kad lietuviai dažnai prisibijo didžiųjų Vokietijos korporacijų. Tokia baimė, jos nuomone, šiek tiek nepagrįsta. „Gal lietuviai per daug bijo didelės Vokietijos. Šios šalies įmonių struktūroje apie 90 proc. sudaro mažos ir vidutinės kompanijos, todėl mažieji Lietuvos gamintojai neturėtų galvoti apie didžiuosius koncernus. Tai nėra mūsų partneriai. O štai mažesnės, šeimos įmonės gali būti puikios partnerės. Reikia tiesiog atverti duris: ieškoti, dalyvauti parodose, kreiptis į Prekybos rūmus, ambasadas“, – drąsino Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų biuro vadovė.
Reikėtų suprasti ir tai, kad Vokietija – federacinė valstybė. Atskirose žemėse veikia vietos vyriausybės ir galioja šiek tiek kitokie įstatymai, taikomi skirtingi mokesčiai.
„Viskas priklauso nuo įmonės formos. Kaip ir jūs, turime pelno mokestį, kurį mokame centrinei vyriausybei, taip pat verslo arba individualiosios veiklos (Gewebesteuer) mokestį, kuris mokamas atskirų žemių vyriausybėms. Toks mokestis visur yra, bet priklausomai nuo žemės kinta jo dydis“, – sakė M. Butek.
Pelno mokestis sudaro 15 proc. apmokestinamo įmonės pelno. Jį reikia mokėti tiek nuo neišmokėto pelno, tiek nuo išmokėtų dividendų. Gewerbesteuer turi mokėti kiekviena įmonė, jei jos apyvarta yra didesnė nei 24 500 eurų per metus. Mokesčio dydis priklauso nuo vietos valdžios nuostatų, bet paprastai sudaro apie 23 proc. komercinės veiklos pelno.
Skiriasi ne tik mokesčiai. Skirtingose šalies dalyse skiriasi ir ekonominė padėtis. Pavyzdžiui, seniau rytinė dalis atsiliko nuo vakarinės, bet, ambasadoriaus tvirtinimu, atskirtis beveik išnyko.
„Man atrodo, kad didelio skirtumo, prarajos nėra. Vis dėlto vis dar turime skirtumą, kai kalbame apie atlyginimus. Vokietijai susijungus labai išaugo nedarbas. Tai susiję su tuo, kad buvusioje VDR įmonėms tiesiog nereikėjo siekti pelno, daug jų darbuotojų neturėjo ką veikti. Tuomet buvo kalbama apie užslėptą nedarbą. Vėliau bedarbių skaičius labai sumažėjo. Jų ten vis dar daugiau, tačiau neseniai mus aplankiusios delegacijos iš Tiuringijos nariai sakė, kad kai kurių sričių darbuotojų net trūksta. Pavyzdžiui, inžinierių. Aišku, skirtumų yra, tačiau jų taip pat galima rasti tarp šiaurės ir pietų“, – sakė M. Mulmenstadtas.
Dažna Lietuvos verslininkų problema – menkas mūsų šalies vardo žinomumas užsienyje. Nors ekonominiai ryšiai tarp Lietuvs ir Vokietijos yra stiprūs, nevertėtų turėti nepamatuotų iliuzijų.
„Manau, žodžiai „Pagaminta Lietuvoje“ iš esmės neturi jokio vaidmens. Tai nereiškia, kad Lietuvos įmonės apskritai neturi šansų. Lietuva žinoma kaip kai kurių produktų tiekėja. Pavyzdžiui, voveraičių ar grybų apskritai. Vis dėlto šioje srityje Lietuva dar turi daug ką veikti, kad Vokietijoje išpopuliarintų savo vardą. Lietuvai atstovaujančios institucijos turi gerokai pasistengti, kad vartotojai parduotuvėse atpažintų Lietuvos vardą.
Dėl tos pačios priežasties dar svarbiau rasti gerus partnerius, kurie apsiimtų realizuoti Lietuvos gamintojų prekes. „Pagaminta ten ar ten“ atlieka svarbų vaidmenį tik tada, kai šnekame apie dideles kompanijas ir investicijas. Kalbant apie būtiniausias prekes daug svarbiau kaina ir kokybė. Vartotojai nesirenka prekių pagal gaminimo šalį. Gal, pavyzdžiui, „Made in China“ veikia neigiamai, bet pas mus vis tiek beveik viskas pagaminta būtent ten“, – sakė M. Butek.
Kita dažnai pasitaikanti dilema – ar bandyti užsienio rinką šturmuoti su savo prekės ženklu, ar rinktis saugesnį variantą ir ieškoti partnerio. M. Butek teigimu, vienareikšmiško atsakymo nėra.
„Viskas priklauso nuo tikslo. Jeigu siekiate ilgalaikio, tvaraus rezultato, tuomet reikėtų eiti su savo prekių ženklu ir ieškoti partnerių, nuo kurių tik iš dalies būtumėte priklausomi. Tas pats pasakytina kalbant apie aukštos kokybės produktus. Juos irgi reikėtų pardavinėti savu vardu.
Na, o, pavyzdžiui, jeigu gaminate baldus pagal „Ikea“ užsakymą, tuomet veržtis į rinką su savo vardu nelieka prasmės. Visa tai yra strateginiai sprendimai. Jeigu įmonė 90 proc. gamins tai pačiai „Ikea“, partnerystei nutrūkus ji neturės šansų išlikti. Gaminant ir savo vardu, platinant savo prekės ženklą šansų išlikti atsiranda kur kas daugiau. Žinoma, tam reikia ir atitinkamų investicijų“, – sakė jis.
Nuo ko pradėti? Į ką kreiptis pagalbos, kieno prašyti patarimo?
„Arčiausiai, be abejo, esame mes – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai. Esame Vokietijos valstybinės institucijos GTAI (Germany Trade and Invest GmbH), kuri rūpinasi investicijų pritraukimu ir padeda Vokietijos verslininkams prasimušti užsienyje, partneriai.
Be abejo, Lietuva turi savo ambasadą, komercijos atašė, tačiau Vokietija yra labai didelė . Norėčiau pasakyti, kad Vyriausybei ir kitoms institucijoms reikėtų stiprinti dėmesį Vokietijai. Nors matome, kad Vokietija yra viena pagrindinių Lietuvos verslo partnerių, jai trūksta dėmesio. Kiek kartų premjeras ar ministrai buvo Vokietijoje? Sakoma, kad didelė pagalba yra tiesiog netrukdyti, tačiau šiuo atveju kalbame apie šalies žinomumą, vardą“, – kalbėjo A. Ercienė.
O M. Mulmenstadtas pataria tiesiog būti drąsiems. Galimybių imtis verslo Vokietijoje tikrai yra, reikia tik atlikti namų darbus ir gerai žinoti, ką ir kodėl darai.
Daugiau informacijos norintiems pradėti verslą Vokietijoje
