„Kultūrinių vertybių saugotojai ar istorijos plėšikai“ - neapsisprendžiama, kalbant apie lobių ir senovinių daiktų ieškotojus. Metalo ieškiklių pagalba pasitelkę istorines žinias jie buvusiose gyvenvietėse, kartais – net piliakalniuose ar dvarvietėse - ieško monetų, brangenybių, ginklų ar kitų senovinių daiktų. Vieni tai atlieka legaliai, kiti - „juodieji archeologai“ - naikina istorinį paveldą ir į lobių paieškas leidžiasi nepaisydami to, ar elgiasi teisėtai. Visgi, bent jau veiklą vykdantys sąžiningai atlieka ir tam tikrą misiją – padeda rasti svarbias istorines ir archeologines vertybes, mano pats į istorinių daiktų paieškas kartais besileidžiantis Jevgenijus.

Jo manymu, iš anksto teisti visus, kurie užsiima įvairių senienų „medžiokle“ nereikėtų. „Manau, kiekvienas žmogus iš prigimties yra atradėjas ar ieškotojas ir savo gyvenime yra atsitiktinai kažką radęs“, - sako jis.

Į paieškas vyksta beveik dešimtmetį

Jevgenijus į senovinių daiktų paieškas leidžiasi jau devynerius metus. Vyriškis sakė, jog šios prasidėjo kaip žaidimas, tačiau dabar jau tapo aistringu pomėgiu, kuriam jis skiria savo laisvą laiką. „Kolega turėjo du metalo detektorius, vieną jų paskolino man. Pasivažinėjome, o paskui įsitraukiau – tokia veikla man patiko. Tai – toks pats poilsis kaip kitiems grybavimas, uogavimas ar žvejyba. Žinoma, kalbu apie mėgėjus. Yra ir vadinamųjų „juodųjų archeologų“, kurie ieško uždraustų daiktų piliakalniuose, dvarvietėse, kitose kultūros vertybių registre saugomose teritorijose po kitas kultūrinių vertybių teritorijas. Jie – kaip brakonieriai tarp medžiotojų“, - pasakojo jis.

Jevgenijaus manymu, Lietuvoje tų, kurie bent kelis kartus per metus leidžiasi ieškoti lobių ar istorinių daiktų, yra apie tris šimtus. „Manau, realiausia, jog Lietuvoje besidominčių ir ieškančių su metalo detektoriais bent jau penkiskart į metus atsirastų apie tris keturis šimtus“, - pasakojo jis. Paklaustas, ar šioje uždaroje bendruomenėje lengva rasti bendraminčių su kuriais būtų galima leistis į paieškas, jis sakė, jog kai kurie žmonės senienų kartu iš tiesų ieško ne po vieną praktiniais sumetimais: „Žmonės bendradarbiauja tarpusavyje, važiuoja vienu automobiliu, kad nereiktų kelių. Be to, vieni kolekcionuoja vieną, kiti – kitą“. Tuo atveju, jei daiktų ieškoma keliese, šie pasidalijami proporcingai, paliekami vietoje ar tiesiog atiduodami archeologams, į muziejus. „Pastaruoju metu daugelis „ieškotojų mėgėjų“ surastus archeologinius daiktus (iki XIV a.) palieka ten kur radę. Taip prarandama svarbi informacija mokslininkams“, - sakė jis.

Lobius galima atrasti tik netyčia

Jevgenijus pasakojo, kad nusprendus leistis į paieškas vertėtų pirmiausiai pasidomėti Lietuvos Respublikos įstatymais. „Reiktų pasižiūrėti, ar bus galima teisiškai apsiginti nuo kaltinimų, kurie gali būti pateikti. Žmogus turi žinoti, kad daiktų nuosavoje žemėje ar gavus kito žmogaus leidimą - jo žemėje, jis gali ieškoti, bet lobių – ne. Šie gali būti randami tik atsitiktinai“, - sakė jis.

Rasti vertingų daiktų galima įvairiose vietose. Visgi, jų paieška gali užtrukti ilgai – nepakanka perskaityti vieną knygą ar pasikalbėti su vienu žmogumi. „Galima vykdyti gyventojų apklausą, pavyzdžiui, pasiteirauti, ar ardamas traktorininkas kada nors iš arti matė monetas. Taip pat galima ieškoti buvusiose sodybvietėse, kur dabar ariami laukai. Ieškoti galima ir naudojantis kartografine medžiaga, rašytiniais šaltiniais, gamtinėmis sąlygomis – pavyzdžiui, prie ariamo lauko esančio upelio, nes ten paprastai gyvendavo žmonės. Visokių būdų yra“, - teigė jis.

Tuomet, Jevgenijaus teigimu, jau galima ir nuomotis ar įsigyti metalo detektorių. „Savaitgaliui jo nuoma kainuoja 70 – 100 litų. Pačiam įsigyti vidutinės klasės detektorių kainuoja apie 2000 litų, naujokų klasės, paprasčiausią – nuo 500 iki 1000 litų. Jau aukštesnės klasės detektorių kaina prasideda nuo 3000 litų ir pasiekia 7 – 8 tūkst. litų ribą“, - pasidalijo jis.

Brangiausias atradimas – iš XIV a.

Atlikus „namų darbus“, senienų ieškoti paprasčiau. „Be istorinių žinių surandama žymiai mažiau daiktų. Istoriniai šaltiniai siaurina paieškų lauką. Išėjus su metalo detektoriumi, tuomet daiktą galima rasti žymiai greičiau, neklaidžiojant dvi ar tris dienas“, - pasakojo Jevgenijus. Jis prie kompiuterio vienos iš tyrinėjamų vietų ieškojo beveik metus. „Prieš tris ar keturis mėnesius buvau radęs XIV a. degintinį kapinyną prie Senųjų Trakų. Aš jį radau, kai prie žemėlapio bei kitų šaltinių praleidau metus. Nereikėjo klaidžioti po apylinkes, o nuvažiavęs su metalo detektoriumi įsitikinau savo teisumu. Žinoma, visi ten rasti daiktai buvo perduoti archeologams ir atsidūrė Nacionaliniame muziejuje. Tokių vietų (pilkapynų) buvau atradęs ir seniau. “, - kalbėjo vyriškis.

Šis lobis – vertingiausias, kurį Jevgenijui pavyko rasti per devynerius metus. „Koviniai kirviai, žąslai, kovinės apyrankės. Tai – vienas iš įdomesnių atradimų. Kalbant apie monetas, su kolega buvome radę XVII a. valstiečio lobį. Jame buvo apie penkis šimtus monetų, iš kurių aštuonios ar devynios buvo sidabrinės, skirtingų nominalų. Jas atidavėme į Kaišiadorių muziejų“, - pasakojo jis. Jevgenijaus teigimu, didžioji dalis monetų lobių Lietuvoje ir yra išlikę iš XVII – XVIII a. „Dažniausiai lobiai yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės, švedų įsiveržimų į Lietuvą metu. Piniginių lobių daugiausiai randame iš švedų ir rusų įsiveržimų į Lietuvą laikotarpių – nuo 1654 – 1721 m. Šiuo laikotarpiu paslėpta daugiausiai lobių. Piniginiai lobiai buvo slepiami daržuose, laukuose. O mirus ar žuvus žmonėms, pinigai ten dažniausiai ir likdavo amžiams. Jie buvo paslepiami – bankų nebūdavo, tad jie buvo suslapstomi įvairiuose indeliuose, po akmenimis, kryžiais“, - kalbėjo Jevgenijus.

Įstatymai prieštarauja vienas kitam

Vyriškis sakė, kad visi lobiai Lietuvoje – dar nerasti, tad norintys dar turi ko ieškoti. Tai lemia ir Lietuvoje galiojantys įstatymai. „Pačių lobių visada yra ir bus, tačiau kiek jų bus surasta – kitas klausimas. Galbūt kitaip būtų, jei sistema būtų kaip Didžiojoje Britanijoje ar Estijoje – vertingą daiktą atradęs žmogus galėtų jį pristatyti į muziejų, kur šį identifikuotų ir sumokėtų jam tam tikrą atlygį arba leistų pasilikti ir naudotis juo. Tuomet lobiai ar vertingi daiktai taptų prieinamesni mokslinei visuomenei. O dabar žmonės šių daiktų žmonės jiems nerodo, tai tampa verslu“, - kalbėjo jis.

Nors sakė pats randamus archeologinius daiktus atiduodąs archeologams, Jevgenijus pastebi daug trūkumų įstatymuose, reglamentuojančiuose lobių ir vertingų daiktų paiešką. „Vieni įstatymai prieštarauja kitiems. Kilnojamų vertybių įstatymas anksčiau paieškos metalo detektoriumi nereglamentavo, o prieš dvejus metus buvo priimtas įstatymas, kad paieškas galima vykdyti tik su išduotu leidimu – tuo tarpu tokia tvarka tik numatyta, bet dar nepatvirtina. Mano manymu, kol taip yra, metalo detektorių naudoti galiu, jų manymu – ne“, - teigė jis. Be to, nors pagal civilinį kodeksą savo žemėje ir galima rasti daiktų, kurie tampa ieškančio asmens nuosavybe, visos kilnojamos vertybės, kurių savininkas – neaiškus, turi būti perduotos valstybei. Tai reiškia, kad grąžinti reikia ne tik archeologinius daiktus, bet ir antikvarinius daiktus.

„Antikvariniai daiktai – tai daiktai, kurių amžius yra penkiasdešimt metų ir daugiau. Tai reiškia, kad tarybinė „kapeika“, pagaminta 1961 m. patenka į antikvarinių daiktų sąrašą. Taigi, viskas kiek juokinga“, - kalbėjo Jevgenijus. Jam klausimų kelia ir vertybių klasifikavimas. „Archeologiniais radiniais laikomi tik tie, kurių amžius siekia iki 1800 m. Taigi jei moneta bus 1799 m., tai jau archeologinis radinys? O mano nuomone, jais turtų būti laikomos XV – XVI a. siekiančios vertybės, kurios nėra aprašytos istoriniuose šaltiniuose“, - mano jis. Pasak Jevgenijaus, tuo remiantis, kiekvienas kolekcininkas, turintis monetų iki 1800 metų, automatiškai tampa nelegalios archeologinės medžiagos valdytojų.

Per šešerius metus – nei vieno pranešimo apie radinį

Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Renaldas Augustinavičius sako, kad lobių ir kultūrinių vertybių ieškotojai griežtas taisykles išprovokavo patys – per šešerius jo darbo metus jis sakė negavęs nei vieno pranešimo apie rastas vertybes. Tuo tarpu net paprastos prieš keliasdešimt metų pagamintos sovietinės monetos gali būti svarbios istorikams. „Tai gali būti padirbiniai – šie kartais vertingesni už originalus. Be to, sovietinės monetos, sovietiniai daiktai gali būti susiję su partizaniniu judėjimu. Taigi, 1948 m. pagamintos monetos turi visai kitokią vertę, jei yra rastos šalia bunkerio“, - pasakojo jis.

R. Augustinavičiaus teigimu, tai kur metalo ieškikliu ieškoma daiktų, turinčių kultūrinę vertę – nuosavoje, privačioje ar valstybinėje žemėje – nėra svarbu, nes tokia veikla vis tiek išlieka nelegali. Bauda ja užsiimantiems, pasak, R. Augustinavičiaus, siekia nuo įspėjimo iki 3000 litų. Taip yra todėl, kad nustatyta, jog leidimus tokiais tyrinėjimais užsiimti gali gauti tik tai išmanantys archeologai. „Tarkim, policininkai leistų visiems norintiems žmonėms nusikaltimo vietoje ieškoti įkalčių, įrodymų. Visi žiūrėtume išputę akis“, - kalbėjo jis.

Visgi, pasitaiko atvejų, kai daiktas, turintis kultūrinę vertę, aptinkamas netyčia. Tuomet reikia iš karto kreiptis į Kultūros paveldo departamentą, jis įvertina, kokia yra jo kultūrinė vertė. „Jeigu ji nustatoma, daiktas perduodamas Kultūros ministerijos parinktam muziejui, o radusiam – muziejus išmoka radybas. Kultūros departamentas šiuo atveju veikia kaip operatorius“, - kalbėjo R. Augustinavičius. Jeigu atsitiktinai aptinkamas lobis, apie tai turi būti informuotas Kultūros paveldo departamentas taip pat. Kultūros paveldo departamentas sudaro komisiją, kuri nustato, ar aptiktas lobis turi kultūrinę vertę. Nustačius ją, lobis paimamas visuomenės poreikiams ir perduodamas muziejui. Pastarasis teisėtam lobio savininkui išmoka atlygį.

Jis pats lobių ir vertingų daiktų ieškotojų argumentais, jog šie padeda valstybei rasti vertingą istorinį palikimą, sako netikįs. „Iš mūsų pusės, jie vykdo elementarų plėšikavimą – jie apiplėšia mūsų istoriją. Sprendžiant iš to, kad internete vyksta pakankamai tokius daiktus pardavinėjančių aukcionų, jie greičiausiai pardavinėja tai, ką randa. Įsivaizduokite – metalo ieškiklis kainuoja 3 tūkst. litų, kainuoja ir nuvažiavimas iki vietos – tai pakankamai brangus užsiėmimas. Nesakau, kad visi ieškantieji nori pasipelnyti – kiti galbūt taip tik leidžia savo laisvalaikį, tačiau kadangi nei vieni nepraneša apie radinius, veikla tiek vienu, tiek kitu atveju vykdoma už įstatymo ribų“, - kalbėjo R. Augustinavičius.