Apie „Laukinių vakarų salūną“ legendos sklando nuo seno. Bet jei esate Palangoje, nereikia ir jų – užtenka J. Basanavičiaus gatvėje prasilenkti su „laukiniais“ ir jų sulaukėjusiais svečiais.
Bet kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt išgirsti, o ir susivilioti čia užsukti nesudėtinga – didžiuliai užrašai rėkia neįtikėtinu pigumu – alaus litras – 6 litai, cepelinai – 8, o kompleksiniai dienos pietūs – 7–9 litai. Tai ko gi nepapietavus?
Prisėdusi lauko terasoje bandau užsisakyti tų pietų. Tačiau padavėja vos prasižiojusi nuliūdina – dienos pietus galima valgyti tik viduje. Kodėl? Sunku paaiškinti, bet nepaisant nuostabiai saulėtos vasaros dienos, pasiryžtu sėdėti viduje.
Sėdėdama svajoju, kad labiausiai norėčiau paimti iš virtuvės šefo interviu – kad jis man papasakotų, kaip už 7 litus pagaminti kompleksinius pietus, nes aš, dievaži, taip tikrai nesugebu. Bet girdėjau, kad šioje vietoje geriau išlikti nepastebėtam, todėl tyliu.
O meniu, beje, čia labai platus. Pravertus patiekalų sąrašą už kelis litus, randu kitą meniu dalį, pavadintą „Ekonominės klasės valgiaraštis“ ir atspausdintą sumažintu šriftu. O paskaičius jį, visai apsisuka galva ir jau norisi tam virtuvės šefui kabinti medalį už gebėjimą išvirti sriubą iš kirvio tiesiogine to žodžio prasme.
Ekonomiškai valgant alus kainuos 4 litus, silkė – 3,5, pica – 6, šašlyko ir sriubos rinkinys – 9, o sriuba ir dienos patiekalas – net 5. Tiesa, ekonomiškai jums teks valgyti ne bare, bet šitą problemėlę baras išspręs maistą pristatydamas kur tiktai norite.
Salūnas puikiai išmano esmines marketingo taisykles – tiksliau, moka vilioti klientus pačiais įvairiausiais būdais. O pagal čia ateinančių žmonių kiekį turime sutikti, kad tie būdai sėkmingi, net jei ir visiškai absurdiški. Pavyzdžiui, kad ir postulatas, jog aptarnavimo mokesčio nėra. O kur Lietuvoje jis yra? Labai retai kur.
Taigi, dienos pietūs nebuvo visiškas blogis – tradicinė lietuviška virtuvė, tačiau suvalgius juos supranti, kad jie ir tebuvo verti tų 7 litų. Būna geros lietuviškos virtuvės, bet ši yra kažkur toli į Laukinius vakarus pabėgusi.
Aptarnavimas salūne – labai neblogas. Familiarus, bet nuoširdus, kaip ir mėgsta nemaža dalis lietuvių.
Pavyzdžiui, klientas niekaip negali suprasti, kodėl jo karališkuose pietuose už 7 litus yra tik viena pieniška dešrelė, nors tai aiškiai buvo nurodyta meniu. O kodėl bulvės blogai išvirtos? Arba kodėl padavėja neleidžia valgyti savo maisto?
Bekirsdamas likusius pietus iš žmonos lėkštės reiklusis klientas garsiai mąsto, gal nemokėt už maistą? Tikrai, mąstau ir aš sau, gal tu nemokėk tų 7 litų ir dink iš čia. Bet pamatęs savo ir žmonos 16 litų sąskaitą, erelis nurimsta ir skelia argumentą: „Gal ir išvirusios tos bulvės, juk vaikai Afrikoj po mėnesį būna nevalgę“. Gražus aforizmas, vienok.
Nežinia, gal pretenzijas paskatina nuo vidurdienio tos kompanijos vyrų ir moterų kilnotas litrinis alus, bet moralizuoti aš šiukštu nesiimsiu – juk atostogos, žmonės privalo atsipalaiduoti.
Nepaisydama savo negatyvios nuomonės, „Laukinių vakarų salūnui“ dedu riebų pliusą. Ši vieta yra neabejotinai sėkminga todėl, kad kiekvienas tūlas lietuvis čia gali pasijausti tikru žmogumi, leisti sau kone viską, o išgėręs keletą litrinių bokalų po šešis litus, gal net ir nebeskaičiuoti.
