Perėmė draugės veiklą
Prieš 6-erius metus vaiko kambaryje pradėtas Aistės verslas šiandien išaugęs iki naujos siuvyklos namų kieme. Anuomet čia buvo siuvami tik vaikiški drabužėliai, dabar ir moteriški. Moteris turi ne tik savo prekės ženklą „Juko day“, bet siuva ir kitiems gerai žinomiems mados prekių ženklams.
„Viską pradėjo mano draugė, bet paskui ji pervargo ir pasiūlė man tęsti šią veiklą toliau. Buvo gaila tiesiog viską nutraukti. Tuo metu turėjau metukų vaiką, todėl ir ėmiausi.
Po truputį labai išsiplėtėme. Klientai pradėjo rašyti ir klausti, gal kartais ir kitiems siuvame. Taip atsirado ir kitų prekės ženklų, kuriems dabar teikiame siuvimo paslaugas. Kol kas tokių naujų klientų net nereikia ieškoti. Vieni per kitus apie mus sužino“, – pasakoja moteris.
Iki tol ji dirbo ekonomiste Širvintų vandenyse. Grįžusi po motinystės atostogų dar bandė aprėpti abu darbus, bet greitai suprato, kad bus per sunku.
„Ryte palieku vaiką darželyje, atsivežu siuvėją, palieku ją siūti, tada važiuoju į darbą, grįžtant paimu vaiką, parvežu namo siuvėją, vakare prikerpu jai medžiagų, kad kitą dieną turėtų darbo.
Po kelių mėnesių supratau, kad turiu būti arba ten, arba ten. Per daug streso: viename darbe sėdėdama galvoji, kaip pasiruošti kitai dienai, ką ir kaip kirpti, tada kenčia darbas, o vakare jau būni pavargus po kito darbo“, – sunkumus prisimena pašnekovė.
Aistė savo aplinkoje sulaukusi nedaug palaikymo, vienintelis vyras tikėjo jos idėja ir skatino eiti pirmyn.
„Mano močiutė buvo siuvėja, todėl stebėjosi: kaip tu nuolatinį darbą keiti į siuvimą, nieko gero iš to nebus“, – sako moteris.
Tačiau ir pats vyras iš pradžių turėjęs abejonių.
„Galvojome, kas čia kaime ką nors užsakinės, reikia gal Vilniuje siuvyklą turėti. Tačiau iš tikrųjų – jokio skirtumo. Kam reikia, tas atvažiuoja, ir siuntos puikiai keliauja. Čia siuvasi ir iš Tauragės, Klaipėdos. Niekas nemato problemos, kad esame regione, kaime“, – priduria Justinas.
Drabužiai keliauja į užsienį
„Turime užsakovų, su kuriais net gyvai nesame susitikę. Atsiuntė mums pavyzdį, pasiuvome audinį, išsiuntėme, patikrino ir patiko. Taip ir dirbam toliau“, – šypsosi Aistė.
Jiedu pasakoja, kad iki Družų kaimo atvyksta ir pirkėjų iš Vilniaus, tačiau dauguma prekių parduodamos internetinėje parduotuvėje. Nemažai jų keliauja į užsienį: Angliją, Vokietiją, Latviją, Estiją, o kai kurie brangesni drabužiai per „Etsy“ platformą pasiekia net JAV ir Australiją.
Aistė savęs siuvėja nelaiko, nes kaip sako, nemoka siūti: „Mane vadina siuvėja, bet aš siūti nemoku. Aš žinau, kaip turi būti ir atrodyti, ko aš noriu, bet pati pasiūti negalėsiu.“
Tačiau visi prekių ženklo „Juko day“ drabužiai sugalvoti jos pačios. Ji pati ieško audinių ir kuria modelius, o šešios siuvėjos, lygintoja ir sukirpėja įgyvendina jos idėjas.
Nėra kam dirbti
Moteris pripažįsta, kad priimtų dar kelias siuvėjas, tačiau jų rajone sunku rasti.
„Širvintų rajone yra kelios siuvyklos, veikia „Lelija“. Mano jauniausiai siuvėjai – 40 metų. Jaunesnę neturiu šansų surasti. Merginos neina mokytis, o jei jaunos mokosi, tada jau pradeda savo veiklą. Manau, kad ši siuvančių karta – paskutinė.
Turi norėti ir mėgti darbą, neužtenka galvoti: ateisiu pabandyti. Labai jaučiasi skirtumas, kada ateina moteris, nes turi tokią specialybę, ir tos, kurioms tikrai patinka siūti. Nelabai turiu vilčių, kad iš jaunesnių kas nors atgis. Kuo toliau, tuo bus sunkiau siuvime, nes nebus kam siūti“, – svarsto Aistė.
Padeda nuo karo pabėgusiai ukrainietei
Verslininkė pradėjo bendradarbiauti su nuo karo pabėgusia ukrainiete, kuri Charkive taip pat turėjo savo siuvyklą ir prekės ženklą. Aistė su vyru padėjo jai dalį drabužių parsigabenti į Širvintas, kur dabar bandys kartu juos pardavinėti.
„Prasidėjus karui, ji atvyko į Lietuvą. Labai išgyveno, kad ten liko daug jos rūbų. Kol siuvykla nebuvo subomborduota, pavyko dalį drabužių atsivežti, šiaip ne taip po truputį parsigabeno čia, bet dalį išvogė. Dabar bandysime bendrai pardavinėti, jei pavyks parduoti juos, tęsime siuvimą jau čia“, – pasakoja Aistė.
Audinius moteris perka iš įvairių šalių: Olandijos, Lenkijos, Vokietijos, Ispanijos.
„Kaskart vis perkam ką nors naujo, prasitestuojam audinio kokybę ir tada leidžiame siūti. Nusiperku nedidelį kiekį, pasiuvu rūbą sau, vaikui ar vyrui, išskalbiu ir iškart matosi, ar spalva nenublunka, ar nesiburbuliuoja, bet visko greitai nepamatysi, todėl mums labai svarbūs klientų atsiliepimai apie kokybę“, – pažymi ji.
Nežinia dėl ateities
Jos teigimu, audiniai pastaruoju metu labai stipriai pabrango, kaip ir pati gamyba, tad dėl ateities – nežinia.
„Nesinori iškart kelti kainų. Tempiame dar kažkiek iš to paties, bet kiek tempsime – sunku pasakyti“, – pripažįsta ji.
„Žiemą šildomės elektra, sunaudodavome 2000 kWh elektros energijos, mokėdavau po 650 eurų, dabar be šildymo – 800 kWh ir moku jau per 400 eurų, o kaip bus žiemą – nežinau. Jei bus 2000 kWh ir reikė mokėti 2 tūkst. eurų, kažką mažinsime.
Jei pakelčiau drabužių kainą tiek, kiek paaugo žaliavų kaina ir sąnaudos gamybai, būtų sunku. Nesinori apkrauti klientų. Neįsivaizduoju, kaip dirba greitosios mados prekių ženklai. Nežinau, kaip gauti žaliavų ir tokia kaina pasiūti drabužių“, – pasakoja verslininkė.
Šią vasarą Aistė jau pajautė užsakymų mažėjimą, bet rugsėjį jie vėl sugrįžo.
„Siuvime taip būna: arba laisviau, arba reikia visiems iš karto. Rugpjūtis buvo pakankamai sunkus, išgyvenau, kad sąnaudos išaugusios, o sumokėti mokesčius ir atlyginimus reikia. Jei versčiausi tik iš savo gamybos, galvočiau, gal kažką negerai pradėjau daryti, nes žmonės neperka, bet kai dar teikiame paslaugą, pas visus jautėsi stiprus sumažėjimas. Nežinojau, ką reikės toliau daryti, bet rugsėjį pasipylė užsakymų. Visiems reikia čia ir dabar“, – pažymi ji.
