Viduryje laukų randa visai ne kaimiškų dalykų
Netoli Šakių, savo namų kieme jos įkūrė mini siuvyklą ir butiką. Pirmame jo aukšte išrikiuotos mamos Astos Bybartienės šlepetės, o viršuje – dukros Lauros Saunorienės aprangos dizaino butikas „LA“. Pavadinimas kai kuriems asocijuojasi su Kalifornijos miestu, tačiau jis turi kitokių reikšmių.
„LA gali būti – Laura ir Asta, pagal siuvimo terminus tai reiškia ir liemens apimtį. Bet čia ne apie Los Andželą, nors tokių asociacijų kyla. Pamenu, mugėje kažkas praėjo pro šalį ir nusistebėjo: „O, iš Los Andželo!“ Sakau, kad iš Lietuvos apylinkių“, – pasakoja Laura.
Paklausta, kodėl mados verslo ėmėsi Lietuvos kaime, moteris nedvejoja: „O kodėl ne čia? Čia įdomiau, atrodo – vidury laukų yra dalykų, kurie gal ne visai kaimiškai atrodo.“
Pasirodo, net ir vidury Lietuvos laukų žmonės randa, kaip atvažiuoti.
Verslas gimė iš poreikio sau
Mama A. Bybartienė baigusi vyriškų rūbų siuvimą, vėliau su vyru perėjo prie minkštų baldų remonto ir gamybos. Vieną kartą daugiau nei prieš du dešimtmečius jai gimė mintis pasigaminti šlepetes. Ji šiandien gyvena būtent iš šio verslo, kuris sugalvotas jos pačios.
„Anais laikais nebuvo, kur jų pirkti, eidami į darželį neturėjome kuo persiauti. Mama išrado sistemą, kaip pasiūti šlepetes. Giminės, artimieji po to pradėjo prašyti. Tada mama pabandė parduoti, pamatė, kad yra paklausa“, – pasakoja dukra Laura.
„Šakiuose prigaminome baldų įmonių. Žmonės dirbo iš pradžių pas mus, mokėsi ir tada įkūrė savo įmones. Kiek daug įmonių siuva tas pačias šlepetes, konkurentai irgi mokėsi iš mūsų, buvo mokiniai“, – prisimena A. Bybartienė.
Šlepetėmis jau dešimtmetį ji prekiauja mugėse, miesto šventėse arba feisbuke.
„Smagu, kai žmonės jau mus atpažįsta“, – šypsosi Asta.
Pandemija davė laiko apsispręsti
Jos dukra Laura tik neseniai prisijungė prie mamos. Prieš tai ji dirbo kultūros srityje kaip choreografė, renginių organizatorė, vadybininkė. Rūbų idėją moteris savyje nešiojosi jau seniai, tik dirbama kultūros srityje neturėjo laiko jos įgyvendinti. Vis dėlto ji pripažįsta kartais pasiilgstanti darbo Šakių kultūros centre.
„Pandemija man davė laiko, kadangi kultūra sustojo, renginių, repeticijų su šokėjais nebeliko. Kultūros centre pradėjau dirbti 22 metų. Reikėjo nuo kultūros pailsėti, jaučiausi jos persivalgiusi, nes buvo didelis krūvis, daug renginių, dabar po truputį vėl atsiranda alkis“, – sako Laura, svarstanti apie galimybę suderinti abi veiklas.
Pašnekovė pasakoja visko išmokusi iš mamos: „Iš pradžių mama buvo įdarbinta, kad mano idėjas įgyvendintų. Viskas prasidėjo žaidimų forma – nežinai, kas iš to išeis, bet imi ir bandai. Taip bekvailiojant siuvykloje, pradėjo ryškėti rezultatai.“
Rūbai tik po vieną egzempliorių
Laura atvirai sako nenorinti, kad ši jos veikla kada nors pavirstų drabužių fabriku, mat visi jos rankomis pasiūti rūbai – vienetiniai ir nebeatkartojami.
„Pradėdama šią veiklą niekada negalvojau, kad tai bus rūbų kepykla, kurioje sėdėsime nuo ryto iki vakaro ar naktimis, kai užsakymai ateina krūvomis, nespėjame siūti ir siųsti. Žinau, kad taip tikrai niekada nebus, nes mano klientų niša – labai siaura.
Dauguma galbūt bijo ryškios spalvos, kvailesnio piešinuko ant suknelės, bet yra tokių žmonių, ir man jų reikia“, – sako Laura.
„Rūbai paprasti, bet griežtai kuriami tik po vieną vienetą, nėra jokių dydžių. Niekada gyvenime nesu sukūrusi dviejų vienodų dalykų. Nei vienodo scenarijaus, nei šokio, visada viskas išeina kaip nors kitaip. Su rūbais – tas pats.
Visada atsiranda žmogus, kuriam tas rūbas tinka. Kartais kurį laiką kabo suknelė, atsiranda žmogus, kuris pamato ir iškart supranta, kad čia jo“, – šypsosi verslininkė.
Moteris pripažįsta turinti dar ir neįgyvendintų idėjų.
„Seniai svajojau turėti savo kurtų batų parduotuvę, jie būtų siūti specialiai pagal užsakymą. Įsivaizdavau, kad parduotuvėje turėtų būti ir kavinė: ateini, geri kavą, užkandžiauji ir renkiesi batus. Pati esu pasisiuvusi sau ne vieną porą batų. Labai įdomus kūrybinis procesas“, – kalba Laura.
