Vyrą rado Ventspilio turgelyje
Robertui ši veikla nebuvo naujiena, mat jis jau prieš tai daug metų Latvijoje užsiimdavo sūrių gamyba, turėjo savo sūrinę, kol netikėtai Ventspilio mugėje jis sutiko savo būsimą žmoną Eglę. Ši dažnai keliaudavo po Baltijos šalių muges, kuriose prekiaudavo savo rankdarbiais.
„Kai manęs klausia, iš kur gavai tokį gerą vyrą, sakau – važiuokit į Ventspilio turgelį“, – juokiasi Eglė.
Po pažinties kurį laiką pora gyveno tarp dviejų šalių – namai buvo čia, Liutonių kaime, iš kurio Eglė ir kilusi, o verslas – Latvijoje, vyro gimtinėje.
„Važinėjimas atėmė labai daug laiko, todėl sugalvojome, kas sūrinę statysime čia. Vyro sūriai mėgstami ir populiarūs, verslas jam nebuvo naujiena, tad nekilo jokių abejonių tuo imtis. Tada įsikišau aš – jam reikėjo uždirbti pinigus, o man sukontroliuoti. Kai tik pradėjome su Robertu kartu gyventi, sūrinė iškilo labai greitai – reikėjo iš kažko gyventi“, – pasakoja Eglė.
Pati lietuvė iki pažinties su vyru nieko bendro su maisto pramone neturėjo, 15 metų ji gyveno Vilniuje, gyveno iš rankdarbių ir siuvimo. Tačiau visą laiką kaimas ją traukė atgal. Todėl prieš ketverius metus ji nusipirko namą Liutonyse ir savo rankomis viską susitvarkė. Prieš dvejus metus ji susipažino su latviu Robertu ir po pusantrų metų namų kieme iškilo sūrinė.
„Viskas pas mus vyksta atvirkščiai – pirmiau susituokėme, paskui susipažinome, pirmiau įsirengėme sūrinę, tik tada pagaminau pirmą sūrį, pirmiau sukūrėme verslą ir tik dabar iš jo darome hobį“, – šypsosi moteris.
Pirkėjų sulaukia iš visos Lietuvos
Moteris pripažįsta, kad tikslą pasiekti nebuvo taip lengva, pusantrų metų užtruko dokumentų tvarkymas, kol šeimai pavyko gauti leidimą: „Sūrinė nėra didelė, bet kadangi neturime savo ūkio, esame supirkėjai, mums iškelti tokie patys reikalavimai kaip didiesiems fabrikams, turėjome atitikti europinius reikalavimus.“
„Nelabai skaičiavome, kada atsipirks investicijos, įsirengėme sau darbo vietas su mintimi, kad iki senatvės turėsime darbo. Statybas vykdėme iš savų pinigų, o įrangai – europinė parama“, – pažymi ji.
Aplink visame regione dar vienos tokios sūrinės nėra, tik didžiosios, tad Eglė ir Robertas konkurencijos nejaučia, o pirkėjų sulaukia iš visos Lietuvos.
Verslas turi tarnauti dūšiai
„Verslas turi tarnauti dūšiai, kai vien pinigus skaičiuosi, produkcija bus kitokia. Kai stengiesi, įdedi visą dūšią, bandai kuo skaniau padaryti, tuomet net pats produktas kitaip kvepia“, – tikina ji.
Eglė sutinka, kad kuo gyvenime sunkiau, tuo įdomiau. Todėl ji pasiryžusi mokytis ir gaminti kuo įvairesnių sūrių.
„Niekad nebuvau gaminusi sūrio, bet nepradėjau nuo paprasto lietuviško varškės sūrio, man reikėjo išmokti Sulugunį, kurį gaminti sunku. Vyro latviški sūriai yra jo gamyba, o kad verslas mane „vežtų“, aš sugalvoju daryti įdomius sudėtingus sūrius. Norint išmokti jų gamybos, reikia važiuoti į tą šalį, iš kurios jis kilęs“, – sako ji.
Sakartvelo kalnuose mokėsi su vietiniais
Kadangi per karantiną nebuvo galima keliauti, o moteriai itin knietėjo išmokti gaminti kiprietišką kepamą halumio sūrį, kartu su vyru jį mokėsi gaminti nuotoliniu būdu. Tik atsilaisvinus karantinui, jiedu iškart išvažiavo į Sakartvelą, kad čia galėtų gyvai mokytis gaminti Suluguni sūrį.
„Suluguni receptą žinojau, tik norėjau įsitikinti, ar tikrai taip gaminau. Mums pasisekė – vietiniai mielai sutiko pamokyti, nes mes ne konkurentai. Jie mums parodė autentiškus senus receptus, kurių net nesvajojome sužinoti ir pamatyti. Su malonumu viską kartu darėme – iki smulkmenų mums išdavė receptą, nes kai kartu gamini – nieko nenuslėpsi. Kai tave tik moko, gali ką nors nutylėti ir visko nepasakyti, o ten viską darėme gyvai kartu“, – pasakoja verslininkė.
„Nuvažiavę nuėjome į Batumi turgų, prekiautojų pradėjome klausinėti apie sūrio gamybą, dalį informacijos ten sužinojome, su jais pasimokėme, o vėliau gidai papasakojo pažįstantys žmones, kurie kalnuose augina karves ir sūrius gamina. Taip mes ten ir atsidūrėme.
Pamatę lakuotus mano nagus vietiniai galvojo, kad karvės akyse nesu mačiusi. Jie man pasakoja: būna karvė, pienas, grietinė. Sakau – aš melžti moku, atvažiavau sūrį su jumis gaminti“, – juokiasi Eglė.
Moteris sako, kad gruziniški receptai skiriasi nuo lietuviškų vien tik dėl kitokio pieno.
„Kaip lietuviai viską daro iš mėsos, ją bando išsaugoti metus – rūko, sūdo, taip gruzinai daro su sūriais – deda juos į statinaites, užpila druska, ir tas sūris gali stovėti porą metų. Ir žiemą ten išbūna, nes kai druskose, neužšąla. Taip pat mums parodė, kaip išsikepti sūrio bandeles su kukurūzų miltais.
Mes tiksliai neatkartosime pačios sūrio gamybos, nes ten visiškai kitoks pienas – kvepia medumi, o rankos limpa, nes karvės ėda tokią kalnų žolę ir, be to, jos gyvena laisvėje“, – pasakoja pašnekovė.
Šeima tik visai neseniai grįžo iš, kaip vadina, komandiruotės, o planuose dar viena kelionė, mat nori išmokti bulgariško brinza sūrio receptą.
„Kai verslą turi tik pusę metų ir gali sau leisti komandiruotę į Sakartvelą, nėra taip jau blogai. Tuo metu pristabdėme gamybą ir pardavimus, leidome sau atsipalaiduoti, prisigaudyti naujų minčių, kad turėtume įkvėpimo. Tai buvo komandiruotė kartu su poilsiu. Tokia ir yra mūsų mintis: važinėti po šalis darbo reikalais, bet tuo pačiu ir pailsėti, nes mes kitaip neturėtume kada paatostogauti“, – atvirauja ji.
Pilnai išnaudojo karantiną
Tiesa, karantiną šeima pilnai išnaudojo, mat kai stojo gamyba ir prekyba, jiedu visą laiką ruošėsi sūrinės atidarymui. Šių metų sausį po pusantrų metų iškilo „Ostvalds fabrica“. Nors pavadinime minimas lotyniškas fabriko pavadinimas, tačiau tai toli gražu nuo didžiųjų fabrikų, tai tik smulkus šeimos verslas, kaip namų sūrinė. Čia kiekvienas sūris gaminamas vis kitoks.
„Gali sūrį gaminti pagal tą patį receptą, bet pas kiekvieną jis gausis vis kitoks. Fabrike gali būti tik visiškai vienodas – ten tiksliai įdės tiek riebalų, kitų sudedamųjų dalių. Todėl jis visada bus standartinis ir vienodas“, – sako ji.
„Ostvalds – mūsų pavardė, fabrica – lotyniškai reiškia „fabriką“, nepasivadinome lietuviškai, nes turime teisę eksportuoti. Planuose – Lenkija ir kitos aplinkinės šalys“, – paaiškina verslininkė.
Sūrius šeimos verslas pardavinėja renginiuose, mugėse, turguose. Neseniai jie pradėjo bendradarbiauti su restoranais, kuriems tiekia savo gaminius.
„Gyvename strategiškai geroje vietoje – vidury Lietuvos, turime unikalų restoraną „Bačkonys“, šiame restorane galima rasti sūrių, bus patogu ten ir nusipirkti, nes ne visi žino, kur mes gyvename ir ne visi drįsta pas mus į kiemą atvažiuoti.
Taip pat ir parduotuvėms pradedame tiekti, važiuojame po įvairius Lietuvos turgus – Molėtų, Raseinių. Klientų turime visoje Lietuvoje, Vilniuje turbūt daugiausiai, nes ten dirbame renginiuose. Dabar didžiausias mūsų startas laukia „Sostinės dienose“ su „Ostvalds fabrica“ sūriu“, – pasakoja Eglė.
Anot jos, Lietuvoje paklausiausi – vyro gaminamas latviškas sūris su ožrake ir saldus desertinis sūris. Žiemą jame buvo galima pajusti imbierą, o dabar jį skanins skrudintais riešutais. Planuose ir ekologiškas sūris. Dabar šeima sūrių gamybai naudoja vietinių ūkininkų pieną.
„Netoliese yra ekologiškas ūkis, planuojame pereiti ir gaminti tik ekologiškus produktus. Laukiame, kol kaimynai iš gretimo kaimo pradės auginti ekologiškas prieskonines žoleles. Vietoje turėsime ekologiška pieną ir priedus, tada paleisime ekologišką liniją“, – apie planus kalba verslininkė.
