Nuo mažens turėjo slaptą pomėgį
Pagal išsilavinimą Alvina – muzikantė, Vilniaus konservatorijoje mokėsi vokalo, groti smuiku, fortepijonu, gitara, kolegijoje baigė džiazo specialybę, o vėliau ir pedagoginį universitetą.
Nebaigusi jokių konditerijos mokslų desertų gaminimo subtilybių ji mokėsi iš interneto ir „Youtube“. Visi jos kepinių receptai išbandyti iki tokio skonio, kuris patiktų pačiai.
„Turiu alergiją saldumynams, man jų išvis negalima valgyti, vaikystėje buvo uždrausta, todėl pati slapta gamindavau. Desertai yra labai gražu ir skanu, tikrai negalėčiau gaminti čeburekų ar sušių“, – kodėl ėmėsi būtent desertų gamybos, pasakoja pašnekovė.
Vokietijoje sutikusi savo vyrą ji persikėlė į Minską, kur trejus metus augino mažus vaikus. Nenorėdama sėdėti be darbo ji atrado aistrą ir papildomą uždarbį – savo pačios namuose pradėjo kepti zefyrus. Iš Visagino kilusi moteris po kurio laiko grįžo į gimtąjį miestą ir tęsė savo mėgstamą veiklą.
„Gimus mažiems vaikams, supratau, kad negalėsiu dirbti samdomo darbo, tad turiu kažką veikti. Nusprendžiau dirbti namie, pradėjau nuo zefyrų gaminimo. Pati pardavinėjau, vežiojau ir pristatinėjau draugams, jų pažįstamiems, mamos pažįstamiems. Taip atsirado didesnis pirkėjų ratas, kol atsidūriau čia“, – pasakoja Alvina.
Tortus kepė buto virtuvėlėje
Po kelerių metų moteris turėjo kelis pasirinkimus: vykti į Vokietiją, Vilnių arba į Visaginą.
„Mane labai traukė Visaginas, nes čia labai gera auginti mažus vaikus, jaučiuosi labai laiminga. Gimiau Visagine ir norėjau sugrįžti, kad mano vaikai turėtų tokią pačią vaikystę kaip ir aš“, – šypsosi ji.
Grįžusį į gimtinę Alvina su dviem vaikais toliau kepdavo tortus nedidelėje dviejų kambarių buto virtuvėje. Po dvejų metų namuose pradėjus trūkti vietos, ir išaugus užsakymų skaičiui, verslininkė ėmė dairytis desertinės patalpų. Jas atrado tame pačiame kieme – priešais daugiabutį, kur anksčiau veikė picerija. Pernai rugpjūtį čia ji atidarė savo kavinę „Sweet art“.
Vietos veiklos grupės projekto finansinė parama buvo papildomas impulsas imtis nuosavo verslo: „Projektas finansavo patalpų nuomą, šalia namų suradau patalpas, prieš tai čia buvo picerija, reikėjo nedaug investuoti. Iš savivaldybės gavau pagalbą dėl technikos finansavimo.“
Pirmosios investicijos – technika ir baldai – verslininkei atsiėjo apie 20 tūkst. Eur. Kaip tikina, per pusę metų šios investicijos jau atsipirko.
„Turėjau labai daug savo klientų, užsakymų – trims mėnesiams į priekį, dirbau ir savaitgaliais. Žinojau, kad jeigu žmonėms to reikia, jie perka, kai turėsime vitriną, jie ir čia pirks. Idėja buvo vitrina, o ne dirbti pagal užsakymus“, – pažymi Alvina.
Viską išpirko per 40 minučių
Verslininkė prisimena, kad pirmąją kavinės atidarymo dieną iš vitrinos klientai per 40 minučių išpirko visus desertus, užteko tik įrašo socialiniame tinkle „Facebook“.
Šiuo metu, kaip pasakoja, per dieną kepyklėlėje iškepama 10-12 tortų, o jei kurį mėnesį pasitaiko didesnė šventė – apie 40 per dieną. Pats perkamiausias „Sweet art“ desertas – prancūziški „macarons“. Trečiadienį popiet jų vitrinoje jau nebebuvo.
„Pradžia buvo tokia: šaudai, nežinai, kiek nupirks tortų, nežinai, kiek žmonių ateis. Vėliau su laiku supranti, kuriomis dienomis žmonės labiau perka, kada atlyginimus gauna, kada galės daugiau leisti, o kada ne. Per šventes stabiliai pagaminame maksimumą, o per kitas dienas bandome užpildyti visą vitriną“, – pažymi pašnekovė.
Šiuo metu ji priima tik vestuvinius, pažįstamų arba įdomius, iššūkių keliančius užsakymus, pavyzdžiui, laivo ar žuvies formos. Pati Alvina turi svajonę pardavinėti glazūrinius veidrodinius prancūziškus tortus, į kuriuos pažiūrėjus galima pamatyti savo atvaizdą, tačiau pripažįsta, kad tarp vietinių gyventojų tokioms naujovėms paklausos nėra.
„Visų pirma tai labai sunku, reikia tam skirti daug laiko, ir žmonėms reikia paprastų tortų, kuriuos įpratę valgyti: Kijevo, paukščių pieno, Napoleoną. Po truputėlį bandome pripratinti vietinius prie kokybiškos ir geros produkcijos“, – apie glazūrinius tortus pasakoja ji.
Trejus metus dirba be atostogų
Desertų parduotuvėje, be pačios savininkės, dirba dar trys darbuotojos, o Alvina darbus pradeda nuo 8 val. ryto ir tęsia juos iki 18-19 val.
Pašnekovė pripažįstą, kad užsakymų sulaukdavo tiek daug, kad jau trejus metus ji dirba be poilsio. Sekmadienis – vienintelė diena, kai Alvina nedirba. Šeštadienį kavinė dirba porą valandų, nors į darbą savininkė ateina nuo pat ryto, kad galėtų iškepti šviežių desertų. Dabar turėdama kelis darbuotojus gali rasti ir daugiau laisvo laiko.
Visgi ji pripažįsta, kad kartais pasitaiko momentų, kai norisi viską mesti: „Trūksta jėgų ir poilsio, kartais ir supratingų klientų: arba kaina per didelė, arba žmonės tiesiog nepatenkinti, ypač per karantiną atsirado žmonių, kuriems yra sunku. Jie ateina ir išlieja savo negatyvią energiją. Po tokių momentų pablogėja nuotaika ir nusvyra rankos: kam aš tiek stengiuosi, noriu, kad viskas būtų gražu ir skanu. Bet kitą dieną jau viskas gerai.“
Kaip tikina, neigiamų karantino pasekmių verslininkė visai nepajuto: „Kai yra geras, kokybiškas produktas, nesvarbu – karantinas ar kitokia bėda, žmonės vis tiek pirks.“
Alvina turi ne vieną svajonę ir konkrečių planų. Pirmiausia ji norėtų rasti didesnes patalpas kavinei, kad galėtų įgyvendinti kitas svajones. Pavyzdžiui, pašnekovė norėtų įsigyti 3D arba paprastą spausdintuvą, kuris ant valgomojo popieriaus spausdintų įvairius paveikslėlius, o 3D – valgomas silikonines formas. Ateityje ji norėtų turėti ir lauko terasą, o vasarą pradėti naminių ledų gamybą.
