Gamyklą prikėlė antram gyvenimui
11 metų lietuviškai sklandytuvų gamyklai vadovaujantis V. Mačiulis pats sklandymu užsiima daugiau nei keturis dešimtmečius. Pradėjo būdamas moksleivis, vėliau, studijų metais, praktikuodavosi Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamykloje, dirbo programuotoju. Sovietmečiu, kaip profesionalus lakūnas, atstovavo Sovietų Sąjungos rinktinei pasaulio ir Europos čempionatuose.
Vis dėlto sportinė karjera ilgai netruko. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tą pačią dieną jis su keliais sportininkais nusprendė palikti rinktinę, tad liko be darbo. Tuomet V. Mačiulis įsteigė įmonę „Termiko“, ji anuomet remontavo sportinius lėktuvus ir Vakarams parduodavo rusiškus lėktuvus. Šiuo metu čia remontuoti atgabenami lėktuvai ne tik iš Lietuvos, bet ir už Atlanto esančių valstybių.
Prieš 11 metų kaimynystėje įsikūrusi gamykla atsidūrė ant bankroto ribos, tad pašnekovas kartu su dar keliais entuziastais išpirko akcijas ir ją atgaivino. Tuomet atsirado bendrovė „Sportinė aviacija ir Ko“, kuriai V. Mačiulis vadovauja iki šiol.
Daugiau nei 50 metų dirbanti įmonė gamina sklandytuvus su elektros varikliais. Lietuviai pirmieji pasaulyje pagamino sklandytuvą, su kuriuo galima ne tik nusileisti, bet ir pakilti į orą.
Bendrovės „Sportinė aviacija ir Ko“ pagamintais sklandytuvais skraidoma Vakarų Europoje, Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje, Japonijoje.
Užsakymų sumažėjo 3–4 kartus
Kaip pasakoja V. Mačiulis, sukūrusi naują sklandytuvo modelį įmonė pernai turėjo daugybę užsakymų – dvejiems ir daugiau metų į priekį. Tačiau šiemet dėl koronaviruso krizės užsakymų sumažėjo 3–4 kartus, jų turi 12–14 mėnesiams į priekį, o kas laukia toliau, – nežinia. Tiesa, įmonė užsiima ir kitais darbais, pavyzdžiui, remontuoja lėktuvus ir gamina sklandytuvų pervežimo priekabas.
„Anksčiau per mėnesį būdavo du užsakymai, dabar per du mėnesius – vienas. Susimąstai, kas bus po metų. Kadangi mažėjo užsakymų, mažėjo ir apyvartinės lėšos. (...) Per badmetį žaislų niekas neperka. Gal namui remontuoti stogo reikia, o į sportą investuoti 100 tūkst. Eur ne visi gali“, – galimą sumažėjusių užsakymų priežastį įvardija pašnekovas.
Gamyklos vadovas teigia svarstantis keisti veiklos kryptį – remontuoti lėktuvus, tačiau iškyla papildomų kaštų problema, mat atsigabenti lėktuvų, esančių už tūkstančių kilometrų, nėra taip paprasta.
Pašnekovas priduria, kad valstybė aviacijai turėtų skirti nors kiek dėmesio, nes maža įmonė nepajėgi konkuruoti su Vakarais – Vokietijos aviacijos industrija.
Pasaulyje veikia 5 sklandytuvų gamyklos, trys iš jų – Vokietijoje, viena – Čekijoje, kita – Pietų Afrikos Respublikoje. Visos jos, kaip sako, yra rimti lietuvių konkurentai.
Darbo yra, tik nėra kam dirbti
Tiesa, gamykla galėtų gaminti ir daugiau sklandytuvų – apie 20 per metus, tačiau įmonė susiduria su specialistų trūkumu.
„Darbo turime, tik nėra kam dirbti. (...) Sena įranga, jaunų žmonių nėra, išvyko laimės ieškoti, trūksta pinigų“, – sako V. Mačiulis.
Prieš daugiau nei 30 metų gamykla buvo įsikūrusi per du pastatus, joje dirbo apie 600 žmonių, iš jų – 150 konstruktorių. Šiuo metu vienas iš pastatų, kuriame buvo vykdoma pagrindinė veikla, apleistas, o įmonėje teliko 45 darbuotojai, iš jų – 6 konstruktoriai.
„Dalis darbuotojų pabėgo iš regiono, sumažėjo sklandytuvų poreikis, bet mes serijinių sklandytuvų pagaminame tiek, kiek pagamina 600 darbuotojų“, – pažymi jis.
Specialistų formuotojų, kurių reikia sklandytuvų gamyklai, neruošia jokia Lietuvos mokymosi įstaiga. Kai kuriuos inžinierius įmonė esą pati išsiugdo.
Paklaustas, ar žmonės nenori dirbti, V. Mačiulis tikina, kad jų tiesiog nėra. Gamykloje vyrauja rankų darbas, mašinos darbuotojų esą negali pakeisti: „Ceche dirba 8–10 žmonių, iki 40 metų darbuotojų – vos keli, kitiems pensija ne už kalnų. Sudėtinga situacija. Kaip vyks gamyba, nežinau. Robotų negalime samdyti. Jei gamintume masiškai, galėtume kai kuriuos procesus automatizuoti.“
Gamykla esą veikia tik iš akcininkų, darbuotojų, sklandytojų entuziazmo, o paklaustas, ar įmonės veikla suteikia pelno, nusišypso: „Moralinis pasitenkinimas – pelnas, ar ne?“
„Visi nori uždirbti daug – jaunimas nori, ir mes norėjome. Tačiau vien motyvacijos neužtenka. Per ilgą laiką ir uždirba, jei produktas geras, jei mūsų idėjos geriausios. Jeigu to nesieki, darbininkas gerai neuždirbs. Taip ir nueina žmonės pigiausiu keliu – Norvegijoje su aukštaisiais dirba statybose“, – pažymi bendrovės „Sportinė aviacija ir Ko“ vadovas.
Geriausi pilotai – sklandytojai
„Sportinės aviacijos ir Ko“ vadovas pasakoja, kad sklandytuvai skirti ne tik sportui, bet ir specialistams paruošti. Anot jo, senais laikais būsimieji karo lakūnai mokydavosi sklandyti, o ir sovietmečiu lakūnai pirmiausia pradėdavo nuo sklandymo.
„Sklandytuvas būdavo pats pigiausias būdas paruošti lakūną. Jei moki skristi sklandytuvu, nutupdysi bet kokį lėktuvą. Juk išjungus kiekvieno lėktuvo variklį jis tampa sklandytuvu. Jei lakūnas nemoka skristi sklandytuvu ir jam išjungia variklį, jis pražyla, sušlampa kelnės, patiria didžiulį stresą. O sklandytojas toliau skrenda ir be variklio“, – pasakoja V. Mačiulis.
Pašnekovas įsitikinęs, kad, prieš pradėdamas skraidyti keleiviniais lėktuvais, kiekvienas pilotas pirmiausia turi išmokti sklandyti. Anot jo, geriausi lakūnai – sklandytojai, mat jie išmoksta skraidyti be motoro.
„Tai – pigiausias būdas atrinkti psichologiškai stabilius žmones, kurie skraidina šimtus keleivių. Dabar juos ruošia operatoriais“, – tikina jis.
Pašnekovas taip pat priduria, kad nutupdyti lėktuvą, esant avarinei situacijai, geriausiai esą gali tik sklandytojai. V. Mačiulis priminė prieš daugiau nei dešimtmetį JAV nutikusį įvykį, kai į keleivinio lėktuvo variklį pateko paukščių. Kadangi pilotas buvo patyręs sklandytojas, lėktuvą su pusantro šimto žmonių saugiai nutupdė Hadsono upėje.
Prie tokio specialistų ruošimo modelio esą galėtų grįžti ir Lietuva.
„Reikia galvoti, kaip lakūnus ruošti pigiausiu būdu, o ne brangiausiu. Prisipirko amerikietiškų lėktuvų, į kuriuos sodina nieko nenutuokiančius jaunikaičius. Apie pusė iš jų net nedirba, baigę aviacijos institutą.
Mūsų mokslo įstaigos ruošia lakūnus, jie paskui dirba užsienio bendrovėse, nes Lietuvoje nėra nė vienos aviakompanijos. Už mūsų pinigus ruošiami lakūnai, kurie vėliau dirba visiems kitiems, tik ne mums. Mūsų inžinieriai nekuria naujų produktų, o tik vykdo techninę lėktuvų priežiūrą, nes nėra valstybinių investicijų“, – atkreipia dėmesį sklandytojas.
„Lietuva be aviacijos – Lietuva be ateities“, – pusiau juokais, pusiau rimtai V. Mačiulis išlydi žurnalistus.
