„Ir ko mes tik neauginame“, - šypsosi į savo valdas įsileidę nenuilstantys ūkininkai.
Į Miroslavą iš miesto atviliojo meilė kaimui
Šeimos ūkyje pluša Aldona Bakšienė ir jos 26 metų sūnus Eimantas. Prie darbų prisideda ir Eimanto mažoji sesutė 7 metų Almantė, brolis Laimis Bakšys, po darbų sugrįžtantis tolimųjų reisų vairuotojas Raimondas bei Eimanto širdies draugė Laura. Darbo daug. Šeima į namus dažnai pareina jau tik po vidurnakčio.
Nors gausų ir įvairų ūkį turintys Bakšiai dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be kaimo, Miroslave jie gyvena dar tik šeštus metus. Prieš tai šeima ilgai gyveno Alytuje.
„Bet esame gimę ir augę kaime. Mano močiutė buvo labai darbšti, mėgo žemės darbus, augalus, nors augino šešis vaikus, visur suspėdavo, dirbo fermoje. Turbūt ir aš iš jos paveldėjau tokį pomėgį, kad taip prie žemės darbų traukia“, - sakė sprendimu keltis gyventi į kaimą nė kiek nesuabejojęs E. Bakšys.
Jo mama teigė, kad visą laiką gyvendama mieste svajojo apie savo namą, sodybą.
„Man visada atrodė, kad aš turiu „užgyventi“ kažką savo: kiemą, namus. Gyvenimas bute tarsi „degtukų dėžutėje“ manęs netenkino. Vis traukė į kaimą. Gamta, sodyba – čia mūsų šaknys“, - pasakojo A. Bakšienė.
Ūkininkauti pradėjo nusipirkę šešias vištas
Bakšių ūkyje įvairių naminių paukščių tiek, kad ir suskaičiuoti sunku. Čia ir žąsys, ir vištos, ir kalakučiukai, ir maži viščiukai bei ančiukai. Būtent nuo paukščių Alytaus rajono gyventojai ir pradėjo ūkininkauti.
Vos atsikraustę į Miroslavą, jie nusipirko šešias vištas, paskui dvi avis, o moteris iš Luksnėnų padovanojo ožkytę. Dar po pusmečio įsigijo paršelių ir telyčią, nusipirko dar daugiau avių, ožkų, užsiaugino karvę.
Dabar, kur pasisuksi – stebina gyvulių gausa. Kiekvienas jų prijaukintas, nesibaidantis žmonių, mielai leidžiasi glostomas, seka paskui šeimininkus.
Prijaukinti gyvūnai turi savo vardus
Bakšiai dar turi ir šunų, ponį, o tvenkinyje augina žuvis – auksinius karosus. Gyvūnai ypač daug džiaugsmo teikia Eimanto jaunesniajai sesei, kuri rodo mažyčius šuniukus ir glosto gimtadienio proga dovanų gautą ponio patelę. Ją pavadino Ramune.
Ponė Ramunė jau iš tolo pastebi savo mažąją šeimininkę. Vardus turi ir kiti gyvuliai. Viena ožkytė vadinama Debesėle, o kita dėl savo įkyrumo – Muse. O toiterjerų veislės kalytė atsiliepia šaukiama Belute.
Augalų karalystė: augina, ko žmonėms reikia
20 hektarų ūkyje Bakšiai augina visokiausias daržoves, uogas, vaisius. Nors Eimanto ir jo mamos ūkiai registruoti atskirai, darbus jie dirba kartu. Šeima turguje Alytuje parduoda bulves, morkas, cukinijas, burokėlius ir kitas daržoves. Taip pat šį sezoną jau baigė prekiauti gausiai užderėjusiu braškių derliumi.
Daugiau kaip dvidešimt arų užimančiame braškyne užderėjo įvairių veislių braškės. Kai kurios jų savo dydžiu priminė mažus obuoliukus, o ne uogas. Braškynuose paklota plėvelė, įrengta laistymo sistema. Nors augalų priežiūra reikalauja nemažai investicijų, išaugintas derlius atsiperka. O braškės – vieni augalų, turinčių didžiausią vertę.
Bakšių sode auga ir vyšnios, serbentai, šilauogės, avietės, aktinidijos, savo skoniu primenančios kivius.
„Auginame ir į turgų vežame viską, ko žmonėms labiausiai reikia. Daržoves, uogas auginame ekologiškai, netręšiame jokiomis trąšomis. Net gyvuliams kombinuotųjų pašarų neduodame“, - teigė E. Bakšys.
Eimantui pasigėrėjimą teikia ne tik daržovės, bet ir gėlės. Vyras demonstruoja išpuoselėtus rožynus, jurginus ir ypatingas geltonas gėles, kurios dieną atrodo kaip nuvytusios, tačiau naktį arba anksti ryte, tik švintant, išskleidžia drugelius primenančius žiedus.
Bulvės – skirtingų spalvų
Labiausiai žmonės nustemba, kai Eimantas jiems pademonstruoja skirtingų spalvų bulves. Paaiškėja, kad bulvės gali būti ir ryškiai rožinės, ir violetinės spalvos. Ir tokios spalvos ne tik jų išorė, bet ir vidus. Eimantas specialiai išverčia porą krūmų bulvių ir perpjovęs demonstruoja, kaip atrodo vidinė dalis.
Bulvės, kurios viduje yra violetinės spalvos, dirvoje, susimaišiusios su žemėmis, atrodo tokios juodos, kad sunku ir atskirti – bulvė čia ar akmuo.
Mažosios sesės gimtadienio stalui E. Bakšys iš šių bulvių virė skirtingų spalvų košę. Ant stalo puikavosi ne tik įprastinė gelsva košė, bet ir violetinė bei rožinė. Svečiai iš karto nė nesuprato, kas jiems siūloma valgyti. O daugiausia laimės taip netradiciškai atrodantis patiekalas suteikė vaikams.
Ūkininkas dirba ir virėju
Eimantas sugeba pagaminti ne tik košes, bet ir kur kas sudėtingesnius patiekalus. Tikroji jo profesija – virėjas-konditeris. E. Bakšys ne tik ūkininkauja, bet ir dirba virėju restorane Druskininkuose. Laisvą nuo darbo laiką vyras praleidžia ūkininkaudamas ir teigia, kad tai jam teikia tik džiaugsmą.
„Namuose aš delikatesų negaminu. Užsiimu ūkio darbais. Kaip sakoma, batsiuvys – be batų, virėjas – nepavalgęs. Aš darbe visko prigaminu, tai namuose norisi kitokios veiklos“, - kalbėjo jaunasis Alytaus rajono ūkininkas.
Nors Eimantui tik 26 metai, vietoje nenustygstantis vyras jau gali pasigirti Zizėnuose nusipirkta sodyba, kurią beliko įrengti.
Šeimininkės sūriai – su įvairiausiais pagardais
Iš Bakšių ūkio svečiai neišvažiuoja neparagavę iš ožkos ir karvės pieno spaustų sūrių. A. Bakšienė jų gamina pačių įvairiausių: su razinomis, aguonomis, želės gabaliukais, želiniais saldainiais, kmynais, melisa.
„Gaminu ir saldesnius, ir sūresnius, tinkamus prie alaus, keptus, su prieskoniais“, - pasakojo A. Bakšienė, sūrių galinti pagaminti visiems, kas tik nori ir užsisako.
Prie sūrių papuošti puikiai dera nuskintos įvairiaspalvės gėlės, uogos. Kaip viskas gražiai estetiškai atrodo, pademonstruoja šeimininkė, čia pat išpuošusi keturis pagamintus sūrius.
Kad ir kiek darbo turėtų Bakšių šeima, atrodo, kad šypsenos nuo jų veidų niekada nedingsta. Jie nedejuoja, nesiskundžia, o tik kuria planus, su kokiu ryžtu ir „užsidegimu“ pasitiks naują dieną.
