Virginijos ir Vidmanto šeima dirba beveik šimtą hektarų nuosavos žemės, iš jų serbentynams skirta 50 ha. Pasak ūkio šeimininko, aukštumoje prie Snietalos upelio ir apylinkėse dirvos našios, tinkančios kviečiams auginti, tačiau šiandien populiari uogininkystė, galbūt ateityje teks grįžti prie tradicinės žemdirbystės.
Svarbiausia – neprarasti saiko ir laiku prognozuoti rinkos pokyčius. Uoga visuomet ne tik papuošdavo lietuvio stalą, bet ir teikdavo žmogui sveikatos.
Šiandien uogų galima valgyti visus metus: vasarą tik ką nuskintų, žiemą – užšaldytų su visais vitaminais. Uogos tinka tyrėms, uogienėms, padažams, vynams, sultims gaminti. Moterys uogas naudoja grožio procedūroms. Beje, ūkio savininkė yra Virginija, nes jos tėviškėje ir įkurtas uogynas.
„Atsiperkantis“ ūkis
V. Karabino teigimu, jo šeimos ūkis „atsiperkantis“: pajamos kompensuoja išlaidas ir dar sukuria žmogui gyvenimo komfortą. Pagrindiniai auginami augalai – juodieji serbentai, tačiau įveista ir šilauogių plantacija. Puoselėjama mintis atsivežti gerų šilauogių sodinukų, padaryti kompaktišką 10 ha šių uogų ūkį. Europoje populiarėja raudonieji serbentai, Lietuvoje atsiradusi jiems niša. Pasak ūkininko, bėgant metams kinta požiūris į verslą ir ekonomiką, vertinimo kriterijai darosi atsargesni.
Pramoninės ir civilinės statybos mokslus baigęs raseiniškis V. Karabinas uogininkyste ir apskritai nuosavu žemės ūkio verslu susidomėjo prieš porą dešimtmečių, o nuosavą ūkį žmonos tėviškėje pradėjo kurti 2000 m. rudenį. Pradžia atrodė labai optimistinė. Tuo metu populiariausia žemės ūkio šaka buvo serbentynai. Kauniškiai entuziastai (mokslininkai ir verslininkai) važinėjo po rajonus, kvietė ūkininkus imtis uogininkystės. Esą, švarus, intelektualus ir pelningas verslas. Tuo metu kilogramas juodųjų serbentų kainavo dolerį – keturis litus. Pasak tuomečių agitatorių, augintojui vėrėsi plačios perspektyvos: sodinukus atsivešime iš Lenkijos, hektaras sunokins 15 t uogų.
„Medaus mėnuo“ neužtruko: „atrišus“ litą nuo dolerio ir „pririšus“ prie euro, rinkai įsibangavus, juodųjų serbentų kilogramo kaina nuo 4 litų krito iki 60 centų!
Iš kaimynų verta pasimokyti
„Tada verslą pakreipiau ekologinio ūkininkavimo linkme„, – prisimena V. Karabinas. Jo teigimu, išmokos leido išsilaikyti, bet per tuos metus sąžiningai ūkininkaujant ir pramoninių veislių nemaitinant chemija serbentynai sunyko. Per praėjusį 5 metų periodą tik vieni metai buvo palankūs – už uogų kilogramą supirkėjai mokėjo 3,6 Lt.
Ūkininkas paskaičiavo, jog geras vienų metų derlius būtų kompensavęs visų 5 metų išmokas.
Pačioje verslo pradžioje
V. Karabinas juoduosius serbentus veždavo parduoti į Skuodą – ten veikė kooperatyvas, turėjęs šaldytuvus, uogas eksportuodavęs į Skandinavijos šalis. Anykščių vyno gamykla supirkdavo uogas tik iš savo rajono augintojų. Vėliau atsirado viena Kauno įmonė, turinti erdvius šaldytuvus, be trukdžių supirkdavusi kokybiškas uogas. Jas užšaldydavo ir eksportuodavo.
Pasak V. Karabino, Europos uogininkystės madas diktuoja lenkai. Jie sukūrę pramonines uogų veisles, iš hektaro gauna iki 16 t produkcijos. Su tokiais kiekiais galima ir dėl kainos tartis. Mūsų supirkėjai dairosi į lenkus. Kitas dalykas – Lietuvos rinkoje „žaidžia“ keturios uogas superkančios verslo įmonės: Alytuje, Kaune, Anykščiuose ir Švenčionėliuose. Jų atstovai pažįsta šalies ir užsienio rinkas, pasikalba, formuoja kainas. Lenkijoje kainodara yra susikooperavusių ūkininkų prerogatyva. Lietuviams žemdirbiams dar mokytis ir mokytis.
Su ūkininku apžiūrime uogynų plantacijas, modernią laistymo sistemą, užsukame į technikos garažą. Keli maži traktoriukai, pritaikyti važiuoti serbentyno tarpueiliais, lietuviškas Radviliškio mašinų gamykloje sukurtas „Jovaro“ kombainas. Jo galingumas – iki 60 ha uogynų ūkis. Per dieną mašina nuskinama (nupurtoma) 2,5 ha uogynų.
Serbentų rotacija – 12–14 metų. Kai kuriems V. Karabino ūkio serbentams jau 15 metų. Ūkininkas prisimena eksperimentą, kai ekologiškai augintus serbentus nukirpo ir leido atželti. „Panašiai kaip senam žmogui padaryti plastinę operaciją: išvaizdą pakeisi, bet organizmas jau susidėvėjęs“, – šmaikštauja V. Karabinas. Panašiai, matyt, ir augalui. Krūmai susiėmė, žydėjo, bet uogų nebuvo.
V. Karabinas prisimena, jog vienu laikotarpiu prancūzai Lietuvos ūkiuose supirkinėjo juodųjų serbentų pumpurus. Pasirodo, jog jie darė ekstraktus uogienėms: į kilogramą uogienės užtekdavo lašo juodųjų serbentų ištraukos.
Pasak ūkininko, mūsų uogininkai įsikirto sau į koją – uogakrūmius nualino, derlių sumažino. Tuo metu Lietuvoje serbentynų buvo įveista labai daug, dabar dauguma jų užarta.
Vartotojams trūksta lietuviškų uogų
Šilauogių plantaciją V. Karabinas įveisė reaguodamas į didėjančią jų paklausą, augantį vartojimą. Ūkininkas parengė projektą, su ES ir mūsų valstybės parama įrengė uogynų lašelinio laistymo sistemą.
Pasak ūkininko, šilauoges noriai perka žmonės, šios uogos pelningos. Nors mūsų kainos mažos, palyginti su Europa, tačiau šilauogės Lietuvoje turi gražias perspektyvas. Jau šiandien poreikis viršija pasiūlą. Neseniai buvo susirinkę keli šilauogių augintojai, aptarė verslo perspektyvas. Vakarų Europos, Skandinavijos šalys laukia šilauogių. Jos nebijo transportavimo. Tik vienas rūpestis: mūsų žemėse įrengti jų augavietes kainuoja brangiai. Mūsų klimato sąlygomis šilauogės puikiai auga ir dera. Uogų nokimo laikas ir trukmė priklauso nuo veislės, auginimo bei priežiūros. Vidutiniškai uogų augimas ir nokimas trunka nuo 40 iki 80 dienų. Ankstyvųjų veislių uogos pradeda nokti liepos viduryje, praėjus 60–68 dienoms nuo žydėjimo pradžios, vėlyvųjų – rugpjūčio pabaigoje, todėl vėlyvųjų veislių uogos Lietuvoje ne visada prinoksta. Ant krūmo uogos prinoksta ne vienu metu ir derlių tenka skinti per 2–3 kartus. Prinokusios uogos nenubyra apie savaitę, o kai kurių veislių ant krūmo laikosi gerokai ilgiau.
Šilauogių uogos, nelygu veislė, būna juodos, tamsiai mėlynos ar mėlynos, skiriasi skoniu, aromatu ir kitomis savybėmis. Dydis labiausiai priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir genėjimo. Nuo vieno krūmo galima priskinti nuo 3,5 iki 10–12 kg uogų. Specialistai teigia, jog šilauogės derlingos gali būti apie 30 metų.
„Šilauogės mane „užkabino“, – prisipažįsta V. Karabinas, – kai pirmąkart jų nuvežiau į „naktinį“ Kauno turgų, supirko visas be problemų: uogos didelės, gražios, saldžios. Pasijutau kaip Mičiurinas. Lenkai irgi atveža šilauogių, tačiau jie uogas kalibruoja: didžiąsias, saldžiąsias parduoda į Vokietiją, smulkiąsias, rūgščiąsias atiduoda Lietuvos rinkai. Yra įvairių gudrybių. Saldžiausios šilauogės – `Siera` veislės".
Pasak V. Karabino, sunkiausias darbas su šilauogėmis – skynimas. Jos noksta ne vienu metu, turi rankioti po uogą kitą. Reikia labai atsakingai skinti, beje, tik rankomis. Norinčiųjų atsiranda nemažai. Geras skynėjas per dieną yra priskynęs 80 kg uogų. Neseniai ūkininkas sužinojo, jog jau yra šilauogių veislė, kurios uogos sunoksta vienu metu, jas galima skinti kombainu. Bet „Jovaras“ netiks.
Smalsu sužinoti, ar įmanoma patiems augintojams susitarti dėl uogų supirkimo kainos, produkcijos saugojimo ar perdirbimo pačiame ūkyje. Pasak V. Karabino, dėl kainos su kitais ūkininkais, kaip Lenkijoje, susitarti neįmanoma. Paprastai kainą pasako supirkėjai, o ar jie tarpusavyje tariasi – niekas nežino.
Pačiam šaldytuvus įsirengti galima, nors tai brangi investicija. Ūkininko nuomone, kiekvienas turi dirbti savo darbą, vienas visko neaprėpsi. Uoga – ne grūdai. Pavasarį pernykštis uogų derlius bus pigus.
V. Karabino teigimu, mums patraukliausia skandinavų rinka. Ten lietuviška produkcija labiau vertinama, nes ji ekologiškesnė, gavusi daugiau saulės. Lenkai uogynus per sezoną purškia keliolika kartų, mums užtenka kelių.
Uogų ūkiai moko nedejuoti
Šalyje pastaraisiais metais deklaruojama apie 3 tūkst. ha serbentynų. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininko Vido Juodsnukio duomenimis, prieš dešimtmetį pramoninius uogynus buvo įkūrę apie 700 ūkininkų, dabar jų likę 400. Dar maždaug tiek pat uogynų savininkų kaip pagrindinę įregistravę kitą žemės ūkio veiklą. Vienas pirmųjų šalyje verslinį serbentyną įkūręs ir vėliau kitus augintojus, tarp jų ir V. Karabiną, konsultavęs Radviliškio r. ūkininkas Feliksas Šlėvė sako, jog šeimą išmaitintų 10 ha uogų ūkis. Palankiais metais iš hektaro galima priskinti apie 12 t serbentų.
Pats F. Šlėvė prižiūri 80 ha serbentynų, gamybos kaštai atsipirktų iš viso ploto priskynus ir realizavus 250 t uogų. Ūkininkas dalyvauja Nacionalinės kokybės produkto (NKP) programoje, iš hektaro serbentyno priskina iki 3 t išskirtinės kokybės uogų. F. Šlėvė savo ūkyje įsirengęs smūginio uogų užšaldymo technologiją, kai per tris minutes uogos užšaldomos iki 22 laipsnių šalčio. Tokios uogos išsaugo visus vitaminus, atšildytos neištyžta. Pasak F. Šlėvės, anksčiau ūkio produkcija keliaudavo į kaimyninę Rusiją, nūnai atrastos kitos rinkos. Šalia savo uogynų ūkininkas prižiūri ir nemažą bityną (apie šimtą šeimų). Bičiulio teigimu, uogynų derlių bitės padidina maždaug trečdaliu, o pats medus įgyja malonaus juodųjų serbentų prieskonio. Tačiau bites į juoduosius serbentus reikia privilioti, nes tuo pat metu žydi ir kiti medingieji augalai, kuriuose nektaro daugiau ir jis lengviau paimamas.
LŠŪS vadovo V. Juodsnukio teigimu, juodųjų serbentų uogos labai paklausios užsienio rinkose, tačiau kainą diktuoja kaimynai lenkai. Lietuvoje nedidelius kiekius uogų superka Alytaus, Anykščių, Trakų r. įsikūrusios įmonės. Pavyzdžiui, Anykščių r. serbentynus įregistravę keliolika ūkininkų perdirbti parduoda išskirtinės kokybės uogas, tačiau pernai už kilogramą supirkėjai mokėdavo po 15–20 euro centų. Viena Alytaus bendrovė pernai buvo supirkusi ir užšaldžiusi apie tūkstantį tonų juodųjų serbentų, vėliau beveik 80 proc. jų eksportavo į Europos Sąjungos šalis, Šveicariją, Norvegiją. Pasak V. Juodsnukio, iš giliomis uogininkystės tradicijomis garsėjančių šalių ūkininkų lietuviams reikėtų pasimokyti ir kooperacijos, ir verslumo. Pavyzdžiui, uogas galima ne tik parduoti didmenininkui, bet ir perdirbti ūkyje. Šilauogės vadinamos šiaurės vynuogėmis, jas, kaip ir transportavimui jautrias avietes, galima panaudoti vyno gamybai. Juodieji serbentai tinkami šaldyti, džiovinti, virti uogienes. Be uogų, vertingi juodųjų serbentų lapai, pumpurai. „Lietuviška uoga – pirmasis žingsnis į maisto nepriklausomybę, – įsitikinęs ir raseiniškis ūkininkas V. Karabinas, – kiekviena tauta stengiasi ant stalo dėti tai, ką užaugino vietinis gamintojas“.
