Ūkiui jie atiduoda savaitgalius ir atostogas. Kiek tai tęsis – laiko klausimas: namas jau parduodamas.
„Turiu viziją, kad kitais metais Pakalniškių kaime mes būsime pasistatę naują namą, sėdėsime terasoje, gurkšnosime vyną ir su džiaugsmu sakysime: Mes tai padarėme“, − šypsojosi I. Šimkienė.
Karjeros vingis – į žemės ūkį
Penkiasdešimtmečių Šimkų CV tikrai stulbinantys. Rolandas tuometę Žemės ūkio akademiją baigė raudonu diplomu, turi tarptautinio verslo administravimo magistro laipsnį, užėmė ir tebeužima aukštas pareigas.
Irena, Antano Sniečkaus politechnikos instituto absolventė, pagal specialybę niekada nedirbo, bet vadovavo nuo 5 iki 200 žmonių kolektyvams. Šiandien ir diplomai, ir CV užmiršti stalčiuje – šeima savo ateitį sieja su ūkininkavimu ir sostinei ketina pamoti ranka.
„Jei prieš penkerius metus kas nors būtų pasakęs, kad pasuksime tokiu keliu, būtume pasukioję pirštą prie smilkinio.
Mums patiems posūkis į žemės ūkį buvo netikėtas. Nuolatinis nuovargis, gyvenimas darbu ir dėl darbo taip išvargino, kad nutarėme dėti tašką“, − atviravo pašnekovė.
Netoli Didžiųjų Lapių esančiame Pakalniškių kaime Šimkai turi 22 ha. Grūdinėms kultūroms rentabiliai auginti reikalingas bent 400 ha plotas, todėl vilniečiai pradėjo galvoti, ko imtis, kad turima žemė teiktų naudą.
Sprendimo būdas atsirado netikėtai – nuvažiavus pasiskinti šilauogių į Petro Basalyko ūkį Dargužiuose (Varėnos r.).
„Pagalvojome, jei gali jis, galime ir mes. Ūkis padarė didžiulį įspūdį. Susižavėjome uogomis ir tuo, kad pasodinus krūmelius 25−30 m. gali gauti derlių ir pajamų. Mums jau 50 m., paskaičiavome, kad ir investicija, ir užsiėmimas – kaip tik mūsų gyvenimui. Be to, pasirinkus tokią kryptį, pusę metų gali atostogauti ir keliauti, tai atitiko mūsų poreikius ir pomėgius“, − „Savaitraščiui Kaunas“ aiškino Irena.
Optimizmu trykštantys miestiečiai įsitikinę, kad sunkiausi darbai − jau praeityje. Jie džiaugiasi ne tik pasiektu rezultatu, bet ir atgauta dvasine ramybe, galimybe mėgautis gervių šokiais ar krintančiomis žvaigždėmis.
Įsirengė savo jėgomis
Šimkai šilauogyną įsirengė patys. Pradžia, prisipažįsta, buvo labai sunki, nes darbus pradėjo plyname lauke ir darbavosi tik dviese.
Pirmoji vasara buvo labai karšta, ūkininkai Pakalniškių k. neturėjo nei namelio, nei tvenkinio, nei pavėsio, o užėjus lietui slėpdavosi automobilyje. Tada abu dar dirbo, todėl ūkiui galėjo skirti tik savaitgalius ir plušėjo nekreipdami dėmesio į orus.
Pasirinktiems augalams netiko nei ariami laukai, nei pats dirvožemis, todėl ūkininkauti nusprendusi šeima pasisamdė ekskavatorių, kuris išrausė 2,5 km ilgio, 0,5 m gylio ir 1,2 m. pločio tranšėjų. Rolandas traktoriumi atsigabeno 1 tūkst. kub. m durpių ir tiek pat pjuvenų. Jas paskleisti ir išlyginti teko rankomis.
Šilauogėms, R. Šimkaus teigimu, geriausiai tinka senos – 5−6 m. – pjuvenos, nes šviežios sugeria azotą, todėl krūmelius reikia papildomai tręšti.
Paruošę dirvą, ūkininkai iškasė 10 a tvenkinį. Žinoma, ne todėl, kad galėtų auginti žuvis − tvenkinio vanduo naudojamas šilauogėms laistyti. Giliausia jo vieta siekia 3,5 m. Pernai vasara buvo labai sausa, augalus teko dažnai lieti, todėl rugsėjį vanduo nuseko iki 50 cm.
„Žinoma, vasara vasarai nelygi, nežinome, ar taip bus visada, tačiau svarbiausia, kad po žiemos tvenkinys vėl prisipildo, gelbsti po žeme tekantys šaltiniai“, − pastebėjo R. Šimkus.
Per savaitę šilauogynas sunaudoja 100 kub. m vandens. R. Šimkus įsigijo siurblius, laistymo sistemai reikalingą įrangą, pats ją sukonstravo ir automatizavo. Lašelinė laistymo sistema įrengta prie kiekvieno daigo. Ūkį galima drąsiai vadinti išmaniuoju ne tik dėl laistymo, sutaupančio šeimininkams laiką. Teritoriją stebi vaizdo kameros, jų duomenis R. Šimkus mato mobiliojo telefono ekrane.
Ūkininkas teigė, kad įrengiant uogyną, nėra jokio skirtumo, kas atsiras pirmiau: laistymo sistema ar sodinukai. Šimkai laikėsi būtent tokios tvarkos.
Daugiau plėstis neketina
2013 m. rudenį jie pasodino 1 tūkst. daigų. Iš Šilalės rajone ūkininkaujančio V. Letuko pirkti krūmeliai puikiai prigijo, todėl pavasarį Šimkai šilauogyną išplėtė dar 1,2 tūkst. daigų. Įveistame plote jie augina 5 veislių šilauoges: 'Patriot', 'Bluegold', 'Bluecrop', 'Nothland' ir šiek tiek 'Elizabeth'.
Pirmosios trys veislės lengviausiai pakelia lietuviškas žiemas.
'Elizabeth', nors yra vidutinio ankstyvumo, pernai uogų sunokinti nespėjo, pavasarį ant krūmų ūkio savininkai dar rado sušalusių uogų.
Pernai derlius buvo puikus, uogos gražios, Šimkai džiaugiasi priskynę 800 kg šilauogių. Šiemet ūkininkai žada leisti skintis patiems pirkėjams. Pakalniškių k. esantis šilauogynas yra sertifikuotas, jo savininkai turi išskirtinės kokybės sertifikatą.
Prieš porą savaičių Šimkai šilauogėmis užsodino dar 46 a ir dabar valdo 1,6 ha uogyną. Kol kas jis reikalauja didelių investicijų.
„Iš pradžių stebėjomės, kodėl daugelis augintojų teįsirengia vos 0,5 ha. Su kuo kalbėjome, išgirdome tą patį atsakymą – 1 ha įrengti kainuoja 58 tūkst. eurų, o investicijos turėtų atsipirkti per 5−6 m. Didelio ūkio nenorime, plėstis neketiname, norime turėti tiek, kad jaustume malonumą ir turėtume pajamų“, − sakė Rolandas.
Kanapes mėgsta labiau
Kadangi šilauogynas yra netoli miško, prinokusiomis uogomis mėgsta pasmaguriauti iš jo atskridę paukščiai.
„Kiti augintojai perspėjo, bet mes sakome: „Nebūkime godūs, derliaus užteks visiems“, − šypsojosi uogyno savininkas.
Pernai nuo sparnuotų derliaus vagių gelbėjo 3 dalykai: garsinis signalas, vadinamas elektriniu vanagu, ir 3 tikri, netoliese gyvenantys vanagai.
„Jie − bene labiausiai pasiteisinusi priemonė, mes juos mylime, nebaidome, nes matome, kaip jie gaudo kitus paukščius. Trečiasis dalykas – šalia augančios kanapės. Jos, kai prinoksta sėklos, − paukščiams didesnis restoranas nei uogynas. Kanapės nukonkuravo net saulėgrąžas, jos paukščiams tapo nebeįdomios“, − sakė Irena.
Pagal galiojančius įstatymus, Lietuvoje leidžiama auginti tik pluoštines kanapes ir tik atvirame grunte.
Pernai Šimkai pasirinko suomišką veislę 'USO 31' ir kanapes augino 1 ha plote.
„Sudomino pati kultūra, tada sužinojome, kad tai – labai perspektyvūs augalai. Juk lietuviai nuo senų senovės augino kanapes. Jos atbaidydavo kenkėjus nuo vaismedžių, kanapių sėklos buvo vartojamos maistui, iš jų spausdavo aliejų, iš pluošto vydavo virves, o spalius naudodavo apšiltinimui“, − augalų naudą vardijo I. Šimkienė.
Tapo originalia dovana
Vienas hektaras pernai subrandino 450 kg kanapių sėklų, iš kurių ūkininkai išspaudė apie 80 l aliejaus, nes išeiga nėra didelė – apie 20 proc.
„Buvome sudarę sutartį su viena aliejaus spaudykla ir šv. Kalėdoms paruošėme originalias dovanėles. Aliejus ir kanapių druska buvo labai paklausūs, bendrovės noriai pirko tokius rinkinius savo klientams ir darbuotojams“, − idėjos neslėpė R.Šimkus.
Su kanapių pluoštu Šimkai šiemet turėjo nemažai vargo. Jau reikėjo sėti, o pernykščių augalų stiebai dar styrojo lauke. Ūkininkai pluoštą norėjo supresuoti į spudulus, tačiau nesurado norinčių ir galinčių atlikti šį darbą.
Galop R.Šimkus pats nupjovė kanapes ir suvertė jas į krūvą.
Kadangi kanapių pluoštas labai vertingas, Šimkai ketino supresuotais spudulais apšiltinti sklype esantį namelį ant ratų. Dabar darbštūs ir išradingi ūkininkai nepanaudotomis kanapėmis žada išgrįsti keliuką uogyno link.
Šiemet Lapių seniūnijos žemdirbiai kanapėmis užsėjo 3 ha. Likusiu 17 ha žemės plotu naudojasi Skipariai.
„Negi laikysime žemę apsikabinę ir apleisime ją žolėmis? Juk kaimynai mums labai padeda“, − sakė Rolandas.
Šimkai džiaugiasi, kad turi puikius kaimynus, nes kanapėms auginti jau reikalinga technika, rankomis jų nei pasėsi, nei derlių nuimsi. Šiuos darbus atlikti apsiėmę Ričardas ir Marius Skipariai ir patys susidomėjo šia kultūra.
Kanapių auginimo ėmęsi Lapių seniūnijos ūkininkai apgailestauja, kad Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje, nėra kanapių pluošto perdirbėjų, todėl mūsų šalies žemdirbiai dažnai šią vertingą žaliavą sudegina ar kitaip sunaikina.
R Šimkus neatmeta galimybės sukonstruoti automatizuotą įrenginį kanapių pluoštui apdirbti. „Iš jo suvytos virvelės yra puiki medžiaga upių ir kelių šlaitams sutvirtinti“, − teigė pašnekovas.
