„Esu asfalto vaikas, mūsų šeima gyveno sostinėje, – pasakoja V. Daugudis. – Kuomet vedžiau Leonorą, kuri dirbo tuomečiame valstybės muziejuje, eilėje kantriai laukėme buto. Deja, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, svajotas butas „nuplaukė“ ir šeimai teko dairytis gyvenamosios vietos". Leonorai buvo pasiūlyta darbo vieta Pirčiupių memorialiniame muziejuje.

Taip miestiečiai tapo „miškiniais“. Leonora mokytojauja Paluknio „Medeinos“ gimnazijoje, o Vytenis darbuojasi Paluk­nio seniūnijoje.

Ramus Daugudžių gyvenimas kardinaliai „pakrypo“ 2004-aisiais, kuomet iš Varėnos sulaukta kvietimo dalyvauti tradicinėje grybų šventėje ir buvo būtina suburti grybautojų komandą.

„Pasiūlymas buvo viliojantis ir be didelio vargo atsirado norinčiųjų būti šaunioje ketveriukėje, – prisimena V. Daugudis. – Tąsyk su krepšiais ir peiliais išvažiavome komandą pavadinę neįprastai – „Krembliai“. Šį pavadinimą pasiūlė Leonora, mat Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ ji perskaičiusi, kad ten grybai buvo pavadinti krembliais".

Tąsyk grybautojų varžytuvėse palukniečiai nenugalėjo, nes dėl to buvo kaltas pats komandos kapitonas.

„Buvau sąžiningas, tiksliai vykdžiau varžybų organizatorių nuostatą – rinkti tik sveikus, neperaugusius grybus, – šypsosi V. Daugudis. – Tada iki pirmos vietos pritrūko dviejų baravykų. Nuo tada vadovaujamės taisykle: mūsų darbas – rinkti grybus, teisėjų rūpestis – vertinti jų tinkamumą".

Jau dvylika kartų Paluknio grybautojų komanda „Kremb­liai“, vedami kapitono V. Dau­gudžio, dalyvavo grybų sostinėje Varėnoje rengiamose aistruolių varžytuvėse. Palukniečiai – daugkartiniai šalies čempionai.

Vytenis Daugudis

Apie grybus ir jų ieškančiuosius Vytenis kalba nenoriai. Jis visus, einančius į mišką, skirsto į grybautojus ir... politikus.

„Maža bėda, kai žmonės miške politikuoja, blogiau, kuomet politikai nusigrybauja ne miške", – juokiasi rimčiausias ir žinomiausias šalies grybautojas.

Šis titulas Vyteniui ne prie širdies, nes miškai pastaruoju metu tapo vieta, kur pasireiškia nežmoniškas požiūris į gamtą.

„Kas tiems žmonėms pasidarė? – neslėpdamas apmaudo kalba V. Daugudis. – Negi namuose šaldytuvai tušti ar tik iš grybų galima pramisti? Po didmiesčių „gamtos mylėtojų“ pasirodymo miške šis atrodo lyg po karo. Samanos išdraskytos, šiukšlių krūvos. Kaip kokios kaimenės akis išdegę naršo po miškus, siaubia juos, atrodytų, jie pasiruošę visus grybus išpjauti, lyg artėtų pasaulio pabaiga. Jei taip ilgiau tęsis, grybus matysime tik žinynų paveikslėliuose".

Žinomas grybavimo specia­listas nešykšti patarimų, kaip reikia elgtis miške. Anot jo, atvažiavę į mišką automobiliu, grybautojai turėtų gerai įsidėmėti vietą, kur paliekama mašina. Būtų gerai, kad atvykusieji įsimintų automobilio markę, spalvą ir valstybinį numerį. V. Daugudžiui dažnai tenka padėti pasiklydusiems grybautojams, bet tai sunkiau padaryti, kai nelaimėliai net neprisimena, kokiu automobiliu atvažiavę.

Dar Vytenį slegia ir tai, kad miestelėnai nori pasilenkę pro automobilio dureles pjauti grybus, nes važiuojama į pačias miškų tankmes.

„Ten, kur samanas suslėgė ratai, dešimtmečiais neužaugs joks grybas, – sako grybavimo žinovas. – Negi sunku paisyti elementarios elgesio kultūros gamtoje?"

O kaip rasti vietų, kur galima pasidžiaugti radus, o po to su malonumu nupjovus baravyką ar raudonikį, bobausį ar žaliuokę?

V. Daugudis atsako paprastai – nežinau. Ir tai ne valiūkiškas vengimas tiesaus pasakymo, o išties nuoširdus teigimas. Anot grybautojo, kiek­vienas turi savo supratimą ir matymą, kada reikia viską metus griebti krepšį ir peilį, o kada ironišku žvilgsniu nulydėti sausakimšus lengvuosius automobilius, skriejančius asfaltu.

Grybautojų čempionų kapitonas Vytenis nesijaučia rimtas grybautojas.

„Man sekasi grybauti, – sako V. Daugudis. – Dzūkijoje yra dziedulių ir bobulių, kurie jaučia mišką, gerbia jį ir moka grybauti kur kas sėkmingiau nei aš".

„Savame prūde kiekviena varlė erelis, – juokiasi. – Tos bobulės ir diedukai sukasi aplink savas sodybas, gal ir nutoldami nuo jų vos keletą kilometrų, bet tai ir viskas". O Vytenis grybus užuodžia bet kur.

Prisimenant ypač grybingus 2010 m., atmintyje iškilo pokalbis su Vyteniu. Tuomet jis pasigyrė, kad per dieną iš grybų supirkėjo gavo 680 Lt uždarbį už parduotas voveraites. Ne suma man padarė įspūdį, o tai, kaip grybautojas pripjovė beveik šimtą kilogramų voveruškų.

„Pjoviau tas nesibaigiančias voveruškas gulėdamas ant žemės, – prisimena Vytenis. – Jau nebelaikė nei kojos, nei stuburas – tokia buvo gausa aptiktoje vietoje".

Prisimindamas jau tolimuosius 1993 m., V. Daugudis atsidūsta: tada grybautojai galėjo pragyventi vien iš grybų.

„Tik pagalvokite – už kilogramą voveraičių gaudavome po 44 Lt, tuomet varėniškiai nesukdami galvos samdydavosi taksi kelionėms į sostinę; jei nebuvai snaudalis, galėjai neblogai gyventi, – prisimena V. Daugudis. – Visų aplinkinių kaimų grybautojai pardavinėjo bendrovei „Varėngrybas“ miško gėrybes. Deja, kuomet šią bendrovę iš vokiečių perpirko lietuvaičiai, kainos už grybus ėmė kristi. Ar ateis toks metas, kada dzūkai galės vėl gerai jaustis grybaudami gimtuose miškuose, sunku pasakyti".

Praėjusį rudenį V. Daugudis su „Kremblių“ komanda pirmą kartą dalyvavo pasaulio grybavimo čempionate Italijoje. Tąsyk grįžta su nugalėtojų taure, nes čempionų titulą lėmė... vienintelis baravykas, kurį surado „Kremblių“ kapitonas. Šiemet Paluknio grybavimo entuziastai ketina į svečius pasikviesti kolegas iš Italijos. Tegu pasižvalgo, patiria tikrą Dzūkijos miško grožį ir dosnumą.

V. Daugudis neatmeta galimybės surengti pasaulio grybavimo čempionatą Rūdininkų girioje. Tam prielaidos puikios. Miškai yra, grybų irgi visada pilna juose.

O smagiausia visoje šioje istorijoje apie baravykų ir kitokių grybų čempioną tai, kad Vytenis... nevalgo grybų.