Dar 1999 m. Samanių kaime, Zarasų raj., pradėję ūkininkauti Petrėnai pradėjo nuo dviejų pieninių karvių. Dabar jų ūkyje – 128 galvijai. Tiesa, visi – mėsiniai. Prieš metus šeima įsigijo 8 Tirolio pilkąsias telyčias, kurios jau augina savo jauniklius.
Portalui DELFI apsilankius Zarasų rajono ūkininkų valdose savo ūkį aprodo veterinaro ir ūkininko G. Petrėno žmona Lina. Pats vyras pirmą kartą išvykęs į Kauną – pardavinėti jautienos. Nepalankios perdirbėjų kainos verčia ūkininkus pačius prasimanyti, kaip iš užauginamos produkcijos uždirbti daugiau.
„Kaip pirmam kartui, sako, kad gana gerai pirko. Ne visą jautį pardavė, bet gerai“, - su vyru telefonu pašnekėjusi pasakojo moteris.
G. ir L. Petrėnų galvijų ūkis – vienas didesnių Zarasų rajone.
Iš viso šiose apylinkėse auginama apie 6 tūkst. galvijų. Kol šeima turėjo pieno ūkį, jame dirbo ir papildomai žmonių, tačiau pasilikus prie mėsinės galvininkystės šeima visus darbus atlieka savo jėgomis. Ūkininkams pasisekė, kad prie ūkio aktyviai prisideda ir du, jau suaugę sūnūs.
Visus metus laukuose
„Matote, čia visur neužsėti laukai. Niekur pasėlių beveik nėra. Žemė prasta“, - važiuodama galvijų bandos link ir rodydama į laukus argumentavo, kodėl pasirinkta gyvulininkystė ūkiui, aiškino pašnekovė.
Vis dėlto pradėję ūkį nuo dviejų melžiamų karvių, dabar Petrėnai liko prie mėsinių galvijų.
„Turėjome 25 pieninius galvijus. Kadangi krito kainos, teko samdyti darbuotojus, nebeapsimokėjo. Pieniniams galvijams reikia daugiau kombinuotų pašarų, vien žolės neužtenka, o mėsiniams užtenka ir vien žolės“, - pasakojo pašnekovė.
Kadangi G. Petrėnas pats turi veterinaro išsilavinimą, jį domina ir Lietuvos laukuose retai matomos galvijų veislės. Štai pernai birželį ūkininkai įsigijo aštuonias veršingas Tirolio pilkųjų telyčias.
„Telyčios nėra labai didelės ir nėra labai reiklios pašarui, tačiau gana riebus ir baltymingas pienas“, - naujai įsigytus gyvulius gyrė šeimininkė.
200 ha, kuriuose ūkininkauja Petrėnų šeima, auginami taip pat ir angus veislės galvijai. Įsigiję 10 grynaveislių galvijų šiuo metu šeima jų jau turi 32.
Petrėnų galvijai visus metus paliekami laukuose: „Šveicarijoje, Austrijoje klimatas panašus. Galvijai genami į kalnus, dideles gamyklas. Čia jie taip pat puikiausiai pražiemojo“.
Galvijams laukuose žiemai yra įrengtos pašiūrės, kuriose jie gali slėptis nuo nepalankaus oro, tačiau ūkininkė pastebi, kad ir žiemą galvijai jaučiasi drąsūs ir be jokios užuovėjos.
Su ūkininke atvykus šalia ganyklų pliaupia lietus, todėl galvijų nematyti, tačiau šeimininkė rodo į laukus, kuriuose visus metus ganosi veisliniai mėsiniai galvijai.
„Bus kur nors pasislėpę“, - šypsosi L. Petrėnienė.
Mąsto ne tik apie mėsą, bet ir produktus
Kol apstoja lyti lietus su Zarasų rajono ūkininke portalo DELFI žurnalistai toliau bendrauja automobilyje.
Moteris pasakoja, kad šiuo metu patys ūkininkai kol kas patys tik žalią mėsą tiekia pirkėjams. Jei reikia dešrų, jas veža gaminti pagal užsakymą. Vis dėlto šeima turi ambicingų planų ateityje, pavyzdžiui, vytinti dešras patiems.
Vis dėlto didelę dalį mėsos ūkininkai vis dar parduoda mėsos perdirbėjams.
„Kai prasidėjo „Baltijos lankų jautienos“ projektas, pradėjome parduoti šiek tiek šveicarams, bet jiems reikia pasiekti ir tam tikrą galvijų svorį ir kokybę“, - pasakojo L. Petrėnienė.
Pasak moters, bandydami uždirbti daugiau nei siūlo mėsos perdirbėjai, ūkininkai taip pat įsteigė kooperatyvą. Susijungę šeši Zarasų krašto ūkininkai įkūrė „Sartų lankų jautienos“ kooperatyvą. Ūkininkai įsirengė cechą, kuriame patys gali išpjaustyti mėsą ir tiekti pirkėjams.
Samanių kaimo gyventoja pastebi, kad apylinkėse auginamų galvijų skaičius išlieka pastovus, tačiau vis daugiau pieninių galvijų keičia mėsiniai.
„Melžiamas karves daugiausia laiko tokie kaip mes ir vyresni. Jaunimas, nebent perėmė ūkius iš tėvų, melžiamų karvių bandų neaugina. Tai taip jų ir mažėja“, - kalba pašnekovė.
Pardavinėdami jautieną Petrėnai su kooperatyvu teigia per daug kainos neužsikeliantys: vienintelis tikslas – kad pavyktų sumokėti atlyginimą ceche dirbančiam žmogui ir gauti šiek tiek daugiau pinigų nei moka mėsos perdirbėjai.
Ūkininkai savo išauginta mėsa prekiauja Zarasų turguje. Taip pat jau turi užsakymų ir klientų Vilniuje. Jautiena iš Petrėnų ūkio keliauja ir į kelias sostinės specializuotas parduotuves.
Moteris džiaugėsi, kad šiuo metu labai jaučia paklausos jautienai augimą.
„Šveicarai moka 10 proc. didesnę kainą, bet jiems reikia, kad būtų galvijas mėsinis, pieninė linija jiems netinka. Labai vertina telyčias“, - kalba pašnekovė.
Būtent auganti paklausa ir paskatino Zarasų rajono ūkininkus burtis į kooperatyvą.
Kaip pabrėžia L. Petrėnienė, turint nuolatinį klientų ratą nepasakysi jiems, kad mėsos neturi, todėl susikooperavus su kitais ūkininkais pavyksta išlaikyti stabilią pasiūlą.
Papildomą eurą ūkininkai bando užsidirbti ne tik iš mėsos: parduoda kailius.
Šeima buvo nutarusi pabandyti ir pati išdirbti kailį ir parduoti su mintimi, kad tai galėtų būti papildomas verslas. Tačiau, kaip prisipažįsta L. Petrėnienė, išdirbus vieną kailį jo nepavyko parduoti už kainą, kurią sudarė išdirbimo kaina ir kailio supirkimo kaina.
