Apie pieno sektorių kamuojančias problemas – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu ir „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininku Daliumi Trumpa.
– Ponia ministre, ar šiandien susitikime su premjeru buvo rasta papildomų pinigų, ar priimti kokie nors kiti sprendimai? Ar visos pusės laimingos?
V. Baltraitienė: Turbūt laimingų nėra nė vieno, nes laimingiausias žmogus yra tada, kai gauna už savo darbą tiek, kiek yra vertas. Situacija yra labai sudėtinga, krizinė. Mūsų ūkininkai, žemdirbiai dirbdami negauna už savo darbą tiek, kad galėtų išgyventi, nebankrutuotų ūkiai.
Jau ne pirmi metai yra ieškomi sprendimai, kaip padėti ūkiams išsilaikyti, kad ūkininkai neišskerstų savo bandų, neparduotų jų. Vyriausybė jau ne kartą rado pinigų biudžete ir jų skyrė. Gegužės mėnesį vėl 18 mln. eurų atkeliaus ūkininkams – suma atrodo didelė, bet išdalinus visiems, didžiausia suma, kurią galės gauti vienas ūkis, yra 15 tūkst. eurų.
Šiandien susitiko daug šalių: ūkininkai, pienininkai, jų asociacijų atstovai, perdirbėjai ir, žinoma, vyriausybės atstovai. Ieškojome sprendimų, kokiais būdais galime išlaikyti tas pajamas, kurios dabar yra fiksuojamos gegužės, birželio mėnesį. Tiksliau, mes žiūrime, kokios bus jų pajamos gegužę ir kaip jas išlaikyti iki rugsėjo 1 d. Sutarėme, kad tokias pajamas tikrai tuos mėnesius išlaikome, kaip planuojame, o liepos mėnesį vėl rinksimės ir žiūrėsime, kokia situacija rinkose.
– Pone Talmantai, suprantu, kad tie skiriami pinigai skamba kaip „papildoma dalis“, bet čia nieko naujo – valstybė ir anksčiau mokėdavo tuos pinigus, ar ne? Pinigų daugiau neskiriama, taip suprantu?
J. Talmantas: Ne, šie pinigai yra papildomi. Numatytas išmokas ūkininkai gaus ir dar gaus papildomų lėšų, kad turėtų apyvartinių lėšų. Šiuo metu tai yra pats sunkiausias laikotarpis, kadangi tuoj pat prasidės šienapjūtė ir pinigų ūkininkams reikia jau dabar. Manau, ministerija pasielgė labai teisingai, kad paankstino mokėjimus, nes pinigų reikėjo jau vakar.
V. Baltraitienė: 18 mln. eurų gauna gegužės mėnesį, 17 mln., kas jau buvo numatyta, tik dabar paankstinta, – gaus birželį. Liepos mėnesį planuojama mokėti tuos papildomus pinigus, kad būtų užtikrintos pastovios pajamos.
– Pone Trumpa, valstybė skirs papildomas pajamas, bet juk esminės problemos tai niekaip nesprendžia, tiesiog įšaldo padėtį. Ar ne taip suprantu?
D. Trumpa: Esminės problemos niekas negali išspręsti, negali išspręsti net tokios valstybės kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija.
– Žiūrint, ką mes vadiname esmine problema. Aš esmine problema vadinu ūkio smulkumą ir tai, kad ūkininkai didžiąja dalimi nesikooperuoja ir nesprendžia savo problemų iš esmės.
D. Trumpa: Jūsų įvardinta problema – pati didžiausia, bet šiai dienai mes bandome spręsti kritusios žaliavos kainos problemas. Visame pasaulyje yra kritusios produktų kainos, dėl to yra kritusios ir žaliavos kainos. Kalbama, kad išsilaikyti negali jau ne tik smulkūs ūkininkai, bet ir vidutiniai, net stambioms bendrovėms jau yra sudėtinga.
Būtent į šią problemą mes dabar orientuojamės, tai spręsti bando ir daugelis Europos valstybių – ir savos vyriausybės skiria papildomus pinigus, ir pati ES suteikė daugiau laisvių. Gerai, kad ir Lietuvos valdžia taip reaguoja. Nes jeigu kitos šalys skirtų papildomus pinigus, o mes – ne, tai po kelių metų čia pieno neliktų ir mes valgytume tik suvežtinius pieno produktus.
– Ponia Baltraitiene, vis dėlto ar tai ilgalaikė perspektyva, sprendžiant problemas?
V. Baltraitienė: Ne, tai skubios priemonės dabartinei krizinei situacijai suvaldyti. Kita didelė problema – mūsų ūkių struktūra ir kooperacija. Vokietijoje ta kooperacija irgi labai sunkiai skynėsi kelią, o pas mus, kai tik 26 metai žmonės išėję iš kolūkių, jie kooperaciją įsivaizduoja kaip suvarymą atgal į tuos pačius kolūkius, kur nėra jokių teisių ir laisvių.
Pakeisti žmonių sąmonę yra labai sudėtinga. Mums iki tos tikros, rimtos kooperacijos dar toli. Dabar gerai būtų, kad kooperuotųsi bent jau nedidelės fermos, kad surinktų pieną, parduotų ir derybines galias didintų. Dėl ko mes pykstame ant perdirbėjų – kad nors mūsų kooperatyvai pristato pieno daugiau už bet kurią bendrovę ar ūkininką, gauna vis tiek mažesnę kainą.
D. Trumpa: nesutikčiau su ministrės pykimu ant mūsų. Aš visą laiką pasisakau už kooperaciją. Mums būtų daug patogiau, kad kažkur toliau nuo Rokiškio nutolusiame ūkyje nereikėtų turėti savo žmogaus, kuris viską prižiūrėtų ir rūpintųsi, o būtų žmogus, kuris tuo užsiimtų, supirkinėtų pieną ir mums viena sutartimi viską pristatytų.
Iš kitos pusės, nenoriu, kad kooperatyvai veiktų tik tokiu principu, kad superka pieną ir parduoda. Kooperatyvų mes dabar turime 69 ar 70 ir 50 iš jų yra būtent tokie. Tikrame kooperatyve veikia rimta sistema: atliekami tyrimai, perkami pašarai, keičiamasi veislinėmis telyčiomis, vieni kitiems perduoda patirtį. Tokia turi būti veikla, bet, deja, tokių kooperatyvų dabar Lietuvoje yra vos keli.
– Grįžkime prie Europos Komisijos sprendimo ir leidimo Lietuvai didinti finansavimą pieno sektoriui. Kokios to leidimo sąlygos? Ar viena iš sąlygų yra, kad Lietuva įsipareigoja nedidinti pieno gamybos, ministre?
V. Baltraitienė: Taip, viena iš sąlygų yra arba mažinti pieno gamybą, arba išlaikyti tame pačiame lygyje, t.y. išlaikyti praėjusių metų to paties laikotarpio apimtis. Vasario mėnesį matėme, kad yra gamybos augimas, bet jau kovą yra sumažėjimas. Aišku, sumažėjo ir dėl to, kad karvių sumažėjo. Apskritai per 8 m. karvių sumažėjo 95 tūkst.
D. Trumpa: taip, nuo 2008 m. karvių smarkiai sumažėjo, bet pieno per tą laiką yra primelžiama daugiau ir kokybė yra geresnė.
V. Baltraitienė: bėda ta, kad nuo 1996 m. nesikeitė kooperacijos įstatymas. Šiais metais jį pakeitėme. Naujas įstatymas visai kitaip „mato“ kooperatyvą. Aš visada sakiau, kad smulkieji ūkiai išgyvens tik tada, jeigu kooperuosis. Jeigu žmogus vienas su dviem karvėmis gyvens, jis niekada nebus konkurencingas. Numatoma, jau yra pateikti įstatymai, kad kooperatyvams būtų taikomas nulinis pelno mokestis, jeigu jis gauna pelną iš to, kad teikia paslaugas savo kooperatyvui. Siūloma, kad PVM mokestis būtų tik 5 proc., jeigu kooperatyvui teikia paslaugas. Visa tai yra daroma būtent tam, kad žmonės suprastų kooperavimosi naudą.
– O supirkimo kainos, pone Trumpa, Lietuvoje skiriasi nuo supirkimo kainų Latvijoje, Estijoje?
D. Trumpa: Lietuvoje supirkimo kainos yra didesnės negu Latvijoje ar Estijoje. Tą tiksliai galiu pasakyti, nes mes dirbame visose rinkose. Jeigu lygintume stambių ūkių kainas Lietuvoje, tai jos yra iš esmės tokios pačios, kaip naujosiose ES šalyse ir apie 10 proc. mažesnės negu senosiose šalyse.
