Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė bando ieškoti sprendimų vykdama į ES institucijas Briuselyje, tuo metu daugiau nei 4 tūkst. galvijų ūkį valdantis, po garsių pasisakymų apie sviestu tepsiamus tankus išgarsėjęs verslininkas Vilius Kaikaris teigia, kad jokių subsidijų pieno gamintojams nereikia, o jie patys turi išsiropšti į duobės, į kurią pakliuvo dėl kritusių pieno supirkimo kainų.

Kaip skelbia Žemės ūkio ministerija, šių metų vasario mėnesį vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 0,214 eurai už kilogramą, per vasarį ji sumažėjo 5,1 proc. Palyginus su praėjusių metų vasariu, ji 3,6 proc. mažensė (buvo 0,222 eurai už kilogramą).

Praėjusios savaitės pradžioje Žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė svečiavosi Briuselyje, kur kėlė pieno gamintojų bėdų klausimą, tačiau po įvykusio Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybos posėdžio pareiškė, kad Europos Komisijos pasiūlymai Lietuvos netenkina. Ministerijos išplatintoje informacijoje teigta, kad pasiūlymai orientuoti į ilgalaikį problemos sprendimą, bet ne trumpalaikį, kuris dabar labiausiai ir audrina pieno gamintojus.

Vis dėlto Šiaurės Lietuvoje savo verslo imperiją sukūręs V. Kaikaris sako, kad ūkininkai neturėtų tikėtis, kad jų problemas išspręs kažkas kitas, o ne jie patys.

Prieš metus V. Kaikaris Skaistgiryje atidarė „Žagarės pieninę“, kur pradėjo perdirbti pačių auginamų karvių pieną.

Tuomet verslininkas minėjo, kad taip bandoma atsikratyti priklausomybės nuo didžiųjų pieno perdirbėjų, susiklosčius nepalankioms pieno supirkimo kainoms. Todėl dabar verslininkas sako didžiulės bėdos nematantis.

„Mes pasistatėme savo pieninę ir neturime problemų. Pieno gamintojai turi suprasti, kad turi išeiti į tiesioginę rinką ir siūlyti pačių gamintą gaminį, persiorientuoti. Nes jei jie nepersiorientuos, gamintojai negalės ir daugiau mokėti, nes kitaip neturės kur savo produkto dėti.

Žinoma, būna laikų, kai situacija pieno rinkoje palanki, tačiau kai buvo geras pelningumas, mes turėjome šiek tiek atsidėti pinigų ir dabar sunkumus padengti blogu metu“, - savo patarimais dalijosi verslininkas, išgarsėjęs Lietuvoje, kai viešai pasisakė apie tai, kad jei Lietuva drąsiai išsakys savo poziciją apie Rusijos vykdomą politiką, „galėsime sviestu savo tankus tepti, nes jo nebus kur dėti“.

V. Kaikaris mano, kad smulkieji ūkininkai turi labai gerai pagalvoti, ar nori likti pieno gamintojais ir ar esamos sąlygos juos tenkina: Jei visgi nori, tai turi suprasti, kad reikia gaminti kokį ypatingą rūgpienį ar kastinį ir pardavinėti produktą vietos rinkoje. Lietuvoje ekonominė situacija labai gera ir lietuviai labai gerai vertina mažuosius gamintojus, todėl čia tikrai galima taip verstis. O galvoti, kad kažkas išspręs mūsų problemą, nereikėtų. Jos niekas neišspręs, turime patys išsispręsti“.

Verslininko nuomone, apsukriai besisukantis ūkininkas gali išgyventi ir su penkiomis karvėmis, tačiau tie, kurie nori pieną pardavinėti pieno perdirbėjams turi suprasti, kad „iš kiemo turi bent 10 tonų pieno išvažiuoti, kad būtų galima derėtis“.

Nors mažos pieno supirkimo kainos pieno gamintojus veda į neviltį, Lietuvos prekybos centruose pirkėjai gali rasti dar pigesnio pieno iš Lenkijos, nors šioje kaimyninėje šalyje pieno supirkimo kainos aukštesnės nei Lietuvoje (pavyzdžiui, pernai liepą vidutinė pieno supirkimo kaina siekė 0,29 euro už kilogramą.

V. Kaikaris pastebi, kad lenkiškų pieno produktų mažesnės kainos paslaptis ne produkto kainodaroje, bet kokybėje.

„Nelyginkime lenkiško ir lietuviško produkto. Mūsų piene yra natūralūs baltymai, o ten baltymai „išpjauti“. Jei lygintume vienodos kokybės produktus, lenkiško produkto kaina gal net didesnė būtų. Negalime kažkokio balto skysčio su riebaliuku lyginti su pienu, turinčiu natūralius baltymus“, - teigė jis.