Taip kalba pažįstantieji ūkininkus 35 metų Zenoną ir metais jaunesnę jo žmoną Deimantę Astravus iš Panevėžio rajono, Karsakiškio seniūnijos.
Užsienyje pinigų užsidirbusi pora plyname daugiau kaip 3 hektarų ploto lauke per kelerius metus pasistatė namus, ūkinius pastatus, preciziškai sutvarkė aplinką.
Šeima įsigijo 94 hektarus nuosavos žemės, dar beveik tiek išsinuomojo, pasinaudoję ES parama nusipirko žemės ūkio technikos. Jų 181 hektaro augalininkystės ūkis šiemet rajone pripažintas „Metų ūkiu“.
Z. ir D. Astravai negalėjo dalyvauti praėjusį savaitgalį vykusioje Panevėžio rajono žemdirbių šventėje, kur buvo paskelbtas ūkis nugalėtojas. Tačiau po kelių dienų ant jų riešutų spalvos rąstų namo sienos jau buvo užkabinta šios nominacijos lentelė.
„Mes nesireklamavome. Atvažiavo komisija, apžiūrėjo ir štai – staigmena“, – šypsosi D. Astravienė, ant rankų laikydama jauniausią 2,5 metukų dukrelę ir nenuleisdama akių nuo kitų dviejų: pirmaklasės ir ketverių metų atžalų.
Mažylė naudojasi savo pagrandukės padėtimi. Išslydusi motinai iš rankų kaipmat įsitaiso tėčio glėbyje.
„Šita bus ūkininkė“, – juokiasi tėvai, stebėdami, su kokiu užsidegimu mažoji puola netoli namų besiganančius gauruotuosius hailendų veislės jautukus vaišinti bulvėmis.
Hailendus augina malonumui
Z. Astravas sako, kad šiuos galvijus laiko daugiau dėl grožio, malonumo, o ne dėl pinigų. Prieš ketverius metus buvęs jųdviejų su žmona darbdavys danas Latvijoje nusipirko ūkį, kuriame buvo šių iš Škotijos aukštikalnių kilusių gyvulių. Užsienietis pasiūlė lietuviams keturis jauniklius. Šie užaugo, atsivedė palikuonių.
Dabar Astravų valdose ganosi ilgais karčiais apaugę patinas ir trys patelės su dviem jaunikliais. Kol maži, šie labiau primena gauruotus šuniukus nei jaučius.
Tačiau jų geriau neglostyti, kai šalia yra raguotos mamos. Hailendų veislės patelės labai saugo savo mažylius.
Šiaip jau šios veislės galvijai labai taikūs, prieraišūs ir smalsūs. Pamatę ateinant šeimininkus su žurnalistais, jie šnopuodami atskubėjo iš kito lauko galo pasižiūrėti, kas jais domisi, ar ne tuščiomis atėjo.
Z. Astravas sako, kad šios veislės galvijai jam labai patinka todėl, kad nėra išrankūs maistui, jie puikiai prisitaiko prie šilumos, visiškai nebijo šalčių – net žiemą būna lauke. Panorėję trumpam užsuka į pašiūrę ir vėl – laukan. Patelės lengvai veršiuojasi.
Galvijai tobulos gyvosios žoliapjovės, išnaikinančios pievoje net krūmokšnius.
Hailendai yra ekstensyvi veislė. Kitų veislių galvijai užauga per pusantrų metų, o šie – per porą metų. Bet jų mėsa labai skani.
Astravai neketina plėtoti gyvulininkystės. Atvirkščiai, hailendų bandą sumažino. Pardavė 2,5 metų 800 kilogramų svėrusį jautį. Vienas jauniklis neišgyveno.
Augalininkystėje besispecializuojančio ūkio šeimininkai sako, kad ir dabar visiems darbų per akis.
„Norisi sodyboje kiekvieną kampelį sutvarkyti, o kur dar visas ūkis. Turim tik vieną samdomą darbininką. Gal išgalėtume ir daugiau pasamdyti, bet atrodo, kad niekas kitas taip nepadarys, kaip pats padarysi“, – „Sekundei“ sakė Z. Astravas.
Triušidė – mažųjų valdos
Prieš porą metų D. Astravienė savo dideliame darže įveisė nemažą braškyną.
Iš mokyklos ir darželio grįžusių Astravų dukrelių galvos pramuštos ne tik žaidimais. Mergaitės rūpinasi triušiais. Tėvams padeda juos šerti, girdyti. Tiksliau, tėvai padeda joms.
„Triušidė – jų valdos. Aš su žmona esam kaip pagalbinė darbo jėga“, – juokiasi ūkininkas.
Vaikai mato, kaip tėvai dirba, ir ima iš jų pavyzdį pagal savo jėgas. Tiesa, ne visada. Per javapjūtę sesės ropštėsi pas tėtį į kombainą.
Z. Astravas džiaugiasi, kad šiemet kaip reta orai buvo palankūs nuimti derlių ir apskritai jis užderėjo neblogas. Vyras per darbymetį kooperuojasi su kaimynystėje gyvenančiu broliu Tomu, turinčiu 100 hektarų grūdinių kultūrų ūkį.
Žiūrint į šią jauną porą ir vaikštant po jų sodybą, sunku patikėti, kad jie visa tai sukūrė per aštuonerius metus nuo nulio.
Paklausė dano patarimo
„Ekrano“ gamykloje dirbęs Z. Astravas, matydamas, kad įmonės reikalai vis prastėja, o atlyginimas vis mažėja, 2004 metais susikrovė lagaminą ir išvyko dirbti į Daniją, kiaulių ūkį.
Vaikinas broliui paliko serbentyną, nepateisinusį jo lūkesčių svariau prisidurti prie atlyginimo. Kelis hektarus žemės jam buvo padovanojęs tėtis.
Danijos fermerio ūkyje Z. Astravas sutiko Deimantę. Kaune kirpėjos specialybę įgijusi mergina į Daniją atvyko turėdama labai pragmatišką tikslą – užsidirbti pinigų butui Kaune ir dirbti pagal specialybę.
Iš Kėdainių rajono kilusi Deimantė savo ateities su kaimu nesiejo, nors fizinio darbo nebijojo. Kiaulių ūkyje jai teko prižiūrėti paršelius, dirbti kitus fizinius darbus.
Zenonas daugiau sukosi prie technikos.
Fermose triūsė įvairiatautė publika: lietuviai, lenkai, ukrainiečiai.
„Dirbom sąžiningai, valandų neskaičiavome. Ne poilsio atvažiavome“, – trūkteli pečiais Z. Astravas, paklaustas, ar buvo sunku.
Įsimylėję jaunuoliai taupė pinigus bendrai ateičiai, nors tuo metu dar miglotai ją įsivaizdavo. Beveik po trejų metų lietuviams pradėjus ruoštis į gimtinę, darbdavys pasiteiravo, ką jie darys su uždirbtais pinigais, ir pats davė patarimą – pirkite žemės, pamatysite, ji visada bus vertybė.
Z. Astravas nepraleido pro ausis dano patarimo. Dar dirbdamas Danijoje paprašė brolio, kad šis pasidairytų parduodamos žemės. Pora į Lietuvą grįžo 2007- aisiais ir pradėjo kurtis tėvo dovanotame sklype, netoli Geležių.
Jaunuoliai apsigyveno senoje klėtyje be langų. Už sutaupytus pinigus pirko sėklų, trąšų – pradėjo ne nuo namo, o nuo laukų.
Iš Danijos Z. Astravas parsivežė naudotos žemės ūkio technikos, kurią, gavęs ES paramą technikai pirkti, palaipsniui išpardavė. Šeima nuolat didino savo valdas – pirko žemę. Sutuoktiniams teko skolintis pinigų. Zenonas ir Deimantė klėtyje pragyveno metus.
„Pasitikrinau, ar Deimantė bus gera žmona“, – juokėsi vyras, netrukus vedęs mylimąją.
Kūrėsi netipiškai
Naujas namas, statomas Zenono ir sutuoktinių artimųjų rankomis, išdygo per metus. Vyriausiąją dukrą iš gimdymo namų jie parsivežė jau į naują būstą.
„Naktį atsibudus būdavo keista, kad kambaryje šviesu. Klėtyje buvome įpratę prie tamsos. Naujame name kurį laiką jautėmės tarsi ateiviai“, – šypsosi ponia Deimantė, pasakodama apie jųdviejų su vyru neįprastą patirtį.
Šeima namą baigė įrengti tik pernai. Reikėjo garažų, angarų technikai, sandėlių. Viskam pinigų neužteko, tad teko rinktis, kam teikti pirmenybę.
„Apskritai mes kūrėmės netipiškai. Nusprendę, kad verkiant reikia namo, iškirtome serbentus ir statėme toje vietoje, reikia garažo – naikinam kitą serbentų plotą, reikia kiemo – vėl kitą ir taip, kol visai nebeliko serbentų“, – pasakojo D. Astravienė.
Grįžusi iš emigracijos ji mokėsi buhalterijos – ūkyje praverčia, tačiau dirbi samdomo darbo moteris neketina.
„Man čia yra kuo užsiimti“, – paaiškina ji.
Vyras pritaria žmonai. Pasak Z. Astravo, dabar jiems labiausiai reikia sveikatos.
Sutuoktiniai prisipažįsta pavargstantys, bet nuovargį atperka pasitenkinimo tuo, ką padaro savomis rankomis, jausmas.
„Mūsų svečiai giria sodybą, klausia, ar mes turime kada pasinaudoti tuo grožiu patys. Ogi beveik ne. Vis eini eini, kad būtų gražu“, – pasakojo D. Astravienė.
Z. Astravas prisipažįsta kol kas į rankas taip ir nepaėmęs dovanotos meškerės ir neįmerkęs jos į prie namų esantį tvenkinį. Per aštuonerius metus sutuoktiniai nė karto neatostogavo.
„Žmona šiemet suplanavo atostogas, bet dar nesako, kur važiuosim“, – pasidžiaugė ūkininkas.
Šią savaitę pas Astravus viešėjo jų buvęs darbdavys. Lietuviai su danu palaiko glaudžius ryšius: pasiskambina vieni kitiems, aplanko. Danų fermeris, savo ūkį išplėtęs iki kelių dešimčių tūkstančių kiaulių, Latvijoje užsiima augalininkyste, kaip ir Astravai. Tad kalbos jiems netrūksta.
