Kokybe lenkia konkurentus
Seniausia Lietuvos brangiakailių žvėrelių ferma AB „Vilkijos ūkis“ pakaunėje duris atvėrė dar 1950 metais. Tiesa, nuo praėjusio amžiaus vidurio ferma pasikeitė neatpažįstamai – tiek gyvūnėlių auginimo sąlygos, tiek gyvūnų skaičius.
Šiandien Vilkijoje auginama apie 64 tūkst. audinių. Skaičiuojama, kad vienas gyvūnų prižiūrėtojas savo žinioje turi apie 1 tūkst. gyvūnų, tad fermoje vien prižiūrėtojų dirba per 60. Įdomu tai, kad tinkamai šeriamos audinės per parą miega net 20 valandų.
1990 metais Lietuvoje buvo vos 11 fermų, šiandien šis skaičius siekia jau 170. Mažai kam žinoma, kad Lietuva – viena pirmaujančių šalių pagal išauginamą audinių skaičių. Per praėjusius metus Lietuvoje užauginta 1,5 mln. audinių. Tai šeštas rodiklis Europoje. Tiesa, nuo pirmaujančių danų lietuviai, kaip ir visi kiti konkurentai, gerokai atsilieka – Danijoje pernai užauginta beveik 18 mln. audinių. Antroje vietoje žengia Lenkija (7,8 mln.), trečia – Olandija (5,5 mln.).
Lietuvoje užaugintos audinės sudaro net 5 proc. Europos ir 2,5 proc. pasaulio rinkos. Metinė Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų apyvarta siekia 140 mln. eurų. Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas ir AB „Vilkijos ūkio“ vadovas Česlovas Tallat-Kelpša sako, kad Lietuvoje užaugintų audinių kailis kokybe lenkia ne vieną šalį.
„Pagal kailių kokybę nusileidžiame tik danams“, - sako Č. Tallat-Kelpša.
Lietuvoje išaugintų audinių kailiai nuolat patenka tarp geriausios kokybės produkcijos Saga Furs (Helsinkio) ir Kopenhagos aukcionuose, todėl žinomiausi pasaulio mados namai, pavyzdžiui „Burberry“ ar „Dior“ puošia savo kolekcijas ir lietuviškais kailiais.
Šeriamos atliekomis
Šiuo metu „Vilkijos ūkyje“ - jauniklių metas. Audinių jauniklių skleidžiamas garsas girdėti iš toli. Kiekviena audinė kasmet atsiveda vidutiniškai po penkis jauniklius. Po 7-8 mėnesių jaunikliai jau pasiekia brandų amžių ir jų gyvenimas baigiasi dujų kameroje, jei taip galima pavadinti. Audinės nujuodijamos anglies dujomis. Jų kalis nudiriamas, o tai kas lieka išvežama į kaimyninę Lenkiją – iš audinių atliekų išgaunamos biodujos. Audinių mėšlas, kuris kaip teigiama yra puiki trąša, barstomas vietos laukuose.
Didžiąją dalį išlaidų auginant žvėrelius sudaro pašarai. Jiems pagaminti naudojamos maistui nebetinkamos atliekos superkamos iš Lietuvos žuvies ir mėsos perdirbimo įmonių, skerdyklų. Kasmet jų sušeriama apie 55 tūkst. tonų.
„Žmonės net neįsivaizduoja, kokie milžiniški kiekiai lieka mėsos ir žuvies perdirbimo įmonėse. Dabar mes šias atliekas superkame“, - sako Č. Tallat-Kelpša.
Vienos audinės kailiukas kainuoja apie 45 eurus. Kailiai įprastai du kartus per metus parduodami aukcionuose užsienyje.
Kova su gyvūnų teisių gynėjais
Kailinių žvėrelių augintojai nuolat susiduria su gyvūnų teisių gynėjų pasipriešinimu ir aštria kritika. Tačiau augintojai atrėžia, kad gyvūnai auginami laikantis griežtų ES standartų.
„Taip, tai tikrai ne naujiena. Sulaukiame gyvūnų teisių gynėjų ir žaliųjų protestų. Galbūt matėte, kai Vilniuje mergaitė galvą nusiskuto. Mes juos visus kviečiame atvažiuoti į fermas, tačiau į fermas jie nevažiuoja. Matyt, tokia strategija“, - sako „Vilkijos ūkio“ atstovė Austė Korbutė.
Teigiama, kad gyvūnų teisių gynėjai sulaukia gana solidaus finansavimo, o tai leidžia profesionaliai parengti komunikacijos sistemas. A. Korbutė teigia, kad pagal 2 proc. gyventojų pajamų mokesčių skyrimą, vienos iš pirmaujančių yra būtent gyvūnų teisių gynimo organizacijos.
„Pirmajame dešimtuke yra trys gyvūnų teisių gynėjų organizacijos. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad dešimtuke nėra nė vienos organizacijos ginančios vaikų teises. Tai šios galios leidžia naudoti geras viešųjų ryšių strategijas. Net internete galima rasti gaires, kaip su visuomene ir žiniasklaida turi bendrauti gyvūnų teisių gynėjai. Kaip reikia apeliuoti į jausmus, kaip reikia parodyti vaizdą, kaip reikia susitapatinti su pašnekovu. Netgi nurodyta, kaip bendrauti su krikščioniu, musulmonu ar Judaizmo išpažinėju. Jie tikrai labai profesionaliai pasiruošę ir mes tai turime pripažinti. Kita vertus reikia džiaugtis, kad tokie žmonės egzistuoja – jie prisideda prie aukštesnių gyvūnų gerovės standartų“, - sako A. Korbutė.
