Tiesą pasakius, ir neieško. Tik meilė žemaitukams, pasak pajūrio gyventojo, arkliška, ožkoms – ožkiška. O naujas rūpestis – mėsinės boer veislės ožkos ir kaip pirkėjui pasiūlyti ekologiškos ožkienos. Prekybos centruose jos dar neteko matyti.
Ožka atstoja karvę
Ūkį Pajūrio regioninio parko teritorijoje R. Urbis įkūrė tam, kad turėtų kur laikyti žemaitukų veislės žirgus, kurių dabar yra septynetas.
- Todėl čia ir atsikėlėme, kad turėjome žirgų. Žemaitukai patraukė, nes buvo nykstantys gyvuliai, apipinti įvairių legendų. Kai pradėjome auginti žirgus, supratome, jog iš jų pinigų neuždirbsi: žirgininkystė arba naivuolių, arba turtuolių užsiėmimas, kaip liga kokia. Reikėjo prasimanyti pinigų, pirmiausia tam, kad galėtume išlaikyti žirgus. Taip ir kilo mintis įveisti ožkų ūkį, - pasakojo Remigijus.
Iš pradžių dar svarstęs, avis ar ožkas laikyti, tačiau nugalėjo praktiškumas – avis reikia kirpti, jos ne tokios egzotiškos, o ir pašarai skurdžiuose parko pelkynuose labiau tinka ožkoms, ne avims.
- Ožka ir pieno duoda, jų prižiūrėti nereikia, čia pilna krūmynų, tiesiog ožkų rojus. Pirmąsias ožkas padovanojo, tai buvo įprastos lietuviškos, kurias turėjome melžti. Iš pradžių patiko, tačiau ilgainiui pradėjome jausti, kad esame labai pririšti, kasdien reikia du kartus melžti. Ką pardavėme, ką papjovėme, ir prasidėjo mėsinių ožkų paieškos.
Palyginkime mėsinius galvijus ir mėsines ožkas
Karvė veršiuojasi po 9 mėnesių, atsiveda palikuonį, kurį po mėnesio gali parduoti, skaičiuojant senais pinigais, už tūkstantį litų. Ožka po 5 mėnesių įprastai atsiveda du ožiukus, už kiekvieną gali gauti po 500 Lt. Taigi pajamos iš vieno gyvulio tokios pačios, tačiau ožkai reikia penkis kartus mažiau išlaidų, nereikia stumdytis, kaip su galvijais. Tad jeigu pardavinėsi jauniklius, nauda iš ožkų bus gerokai didesnė. Po ilgų ieškojimų užsienyje galų gale Lietuvoje įsigijome boer veislės ožkų, kurių bandą planuoju padidinti iki šimto motininių ožkų, - sakė ūkininkas iš Šaipių kaimo.
- Besiverčiantiems pienininkyste reikalingas pienas, juk litras ožkos pieno kainuoja 8 litus. Tokio ūkio savininkams atvesti ožiukai neša didelių nuostolių, nes suvartoja visą motinos pieną, todėl toliau augti palieka tik ožkytes. Augindamas mėsai tuo gali nesirūpinti. Šiuo metu bandoje yra 18 ožkavedžių, 7 kastratai, 3 ožiai. Šią žiemą atsivedė apie 20 jauniklių, taigi banda po truputį didėja. Vasarą su šiais gyvuliais irgi jokių rūpesčių nebūna. Aplink gausu žolynų, krūmokšnių, o tai ožkoms yra patys gardžiausi skanėstai. Netoliese yra kelios sunykusios sodybos, jose auga sulaukėjusios obelys. Ožkos jau žino, kad rudenį ten nuėjusios gali prisirankioti nukritusių obuoliukų, - apie malonius rūpesčius pasakojo ūkininkas.
Pasiteiravome, o kaipgi su tvora, ar nepabėga, nedingsta augintiniai šiose miškingose vietose.
- Tvora joms nereikalinga, toli neina, žino, kur namai. Rudenį, kai maisto mažiau, būna, kad negrįžta nakčiai, tačiau kitą vakarą parsiranda. Manau, toliau nei kilometras jos nenuklysta, dažnai ir pietums pareina, taip ir suka ratus. Jokio kito pašaro vasarą joms nereikia, viskas auga laukuose. Žiemai paruošiu šieno, nuperku grūdų, duodu ir sultingųjų pašarų – kopūstų, morkų. Žiemą gyvena šiltai, viename tvarte su žemaitukais, - savo augintinių ypatumais dalijosi R. Urbis.
Ožkienos pertekliaus nesitiki
Apie tai, kur realizuos mėsinius gyvulius, R. Urbis sakė kol kas daug negalvojantis. Svarbiausias tikslas – suformuoti pakankamo dydžio ir gražią bandą.
- Mėsinės ožkos yra stambesnės už pienines, svoriu jas lenkia maždaug dvigubai, jų kumpiai, krūtinė stambesni. Taigi ekonomiškai šie gyvuliai naudingi. Tačiau dabar mane lyg ir azartas apėmęs, stengiuosi gerinti bandą, kad gyvuliai būtų gražūs, sveiki. Čia panašiai kaip ir su žirgais, tik meilė žirgams kitokia, arkliška, žinai, kad jį ne mėsai augini, su juo jodinėji, nori, kad jo išvaizda būtų nepriekaištinga, - sakė R. Urbis.
Ūkininkas mano, kad pasiekęs šimto ožkavedžių bandą sustos, tada bus galima ir apie produkcijos realizavimą susimąstyti.
- Boer veislės ožkas auginu vos dvejus metus. Pernai atsivedė 11 ožkiukų, didžiąją dalį pasilikome sau, kitus pardavėme. Net skelbimo nereikėjo, sužinojo ir iškart nupirko. Yra žmonių, kurie už ožkytę moka 150 Eur. Na, o mėsos kol kas neturime parduoti. Vienam kitam esu apie tai sakęs, norinčiųjų pirkti yra. Kas turi pinigų, gali sau tai leisti, nes kilogramas skerdienos turėtų kainuoti iki 10 Eur. Kadangi gyvulys nedidelis, susitaręs su draugu gali pirkti perpus. Nemanau, kad iškils realizavimo problemų, čia juk ne tonos mėsos užaugs. Tikiuosi, prekybos centrų paslaugų neprireiks, man asmeniškai ir neteko juose ožkienos matyti, - sakė ūkininkas.
Pašnekovas juokavo, kad jį, ožkų augintoją, labiau gąsdina ne pasaulinės krizės ar embargai, o tai, kad ožiai tarpusavyje mušasi ir neretai susižeidžia.
- Svarbu nesuleisti į vieną aptvarą skirtingo svorio gyvulių. Žmogui šie padarai labai meilūs, bet tarpusavyje taip susikauna, kad gali vienas kitą stipriai sužeisti. Laukuose vienos nuo kitų pabėga, todėl ne taip nukenčia, - dar daugiau ožkų įpročių atskleidė
R. Urbis.
Paklaustas, gal ką sumanė Ožkų metams, pašnekovas sakė nesąs geras prekybininkas, tad kol kas nepagalvojo, kaip šiuos metus naudingai išnaudoti.
- Pernai buvo Arklio metai, žmonės atvažiuodavo mūsų žemaitukų pasižiūrėti, gamtoje pabūti. Gal ir šiemet panašių interesantų, tik šį kartą ožkų pasižiūrėti atsiras, - vylėsi ūkininkas iš Šaipių kaimo.
