O jeigu jis prisuktų visus 300, kiek šiuo metu turi savo kolekcijoje, tai nuo jų skambėjimo ir namo stogas pakiltų...
Pradėta atsitiktinai
Pirmasis jo kolekcijoje laikrodis – senelio palikimas. Pasuko V. Sinkevičius to laikrodžio rodykles ir suskambo švelni lyg iš kažkur toli atklydusi melodija.
„Šis laikrodis yra istorinis. Tai prisiminimas, - nostalgiškai nusiteikęs pradėjo pasakoti V. Sinkevičius. – Mano seneliai buvo stambūs Lietuvos ūkininkai, turėjo 120 margų (70 ha) žemės. Todėl 1948 m. buvo ištremti į Sibirą. Jų turtas buvo stribų išgrobstytas. Tik kažkokiu būdu pas seserį atsidūrė šis laikrodis, pirktas Griškabūdyje už 100 litų. Grįžęs iš tremties senelis žiemą parsinešė tą laikrodį iš sesers, kuri gyveno už 10 kilometrų. Nuo tada iki šiol laikrodis, kaip ir pats laikas, niekada nebuvo sustojęs ir eina labai tiksliai.“
Senesni mechaniniai laikrodžiai antikvariatuose ar turguje visada patraukdavo V. Sinkevičiaus dėmesį. Pastebėjęs kokį nors įdomesnį drįsdavo ir nusipirkti. Taip pamažu daugėjo laikrodžių miškininko namuose. Dabar laikrodžių kolekcionavimas jam jau tapęs pomėgiu, kurio nė už ką neatsisakys.
Namai – laikrodžių muziejus
Įdomu užsukus į V. Sinkevičiaus namus. Jau peržengus slenkstį reikia dairytis, kad neužkliudytum laikrodžių, kuriais nukabinėtos laiptinės sienos. Koridoriuje taip pat nėra kur apsisukti – laikrodžiai svetainėje, kituose kambariuose, miegamajame, virtuvėje ir net balkone.
Trūksta vietos, nepatogu gyventi žmonėms. Nuolat tiksi daugiau nei dešimt laikrodžių. Vieni muša valandas, kiti suskamba kas pusvalandį, treti – kas penkiolika minučių. V. Sinkevičius viliasi šiemet savo žemės valdoje pastatyti patalpas laikrodžių muziejui.
Laikrodžių tiksėjimas ir skambėjimas V. Sinkevičiui teikia malonumą. Jau ir žmona priprato, nustojo jam priekaištauti dėl besaikio laikrodžių pirkimo. Vienas jo laikrodis skamba kas ketvirtį valandos ir vis kita melodija. Kartais V. Sinkevičius mėgsta pasiklausyti laikrodžių kurantų.
Pinigais kolekcija nevertinama
V. Sinkevičiaus kolekcijoje nėra laikrodžių auksiniais korpusais su brangakmeniais. Pats brangiausias pirktas iš marijampoliečio už 1 800 litų. Beje, jis ir didžiausias. Spintelės aukštis – 210 cm. Laikrodis pagamintas Vokietijoje. Visi kiti kainavo nuo 30 iki 300 litų.
„Urėdijos surengtoje išvykoje į Šveicariją mačiau rankinį laikrodį, kainuojantį 25 tūkstančius eurų“, - palyginimais kalbėjo apie savo kolekcijos vertę V. Sinkevičius.
Kolekcininkas prisiminė, kad kartą jam pavyko nusipirkti amerikiečių gamybos laikrodį už 450 litų, kai jis internete buvo pardavinėjamas už du tūkstančius JAV dolerių. Tačiau jis buvo be pasvarų. Bet kartą jam nusišypsojo laimė – turguje aptiko pasvarus, kurie idealiai tiko jo nupirktam „amerikonui“.
Daug laikrodžių V. Sinkevičius pirko jau nebeeinančių. Pasak jo, tokie perkami tik detalėms. Bet V. Sinkevičius sugeba nedidelius gedimus pats pašalinti, o dėl sunkesnių kreipiasi pagalbos į senolį laikrodininką, gyvenantį Kaune. Jo dėka buvo prikelti naujai tarnystei dešimtys mechaninių laikrodžių.
Gausi įvairovė
Nepaisant to, kad kolekcijoje nėra brangenybių, bet stebina laikrodžių modelių, jų apipavidalinimo ir juos pagaminusių firmų įvairovė. Daugiausia vokiečių „Gustav Beckers“ ir ją perėmusios „Junghans“ bendrovės laikrodžių. Kolekcijoje yra keli amerikiečių „Howard Miller“ ir „Waterburry Clock“ bendrovių mechaniniai laikrodžiai.
Įdomūs, savo konstrukcija vertingi anglų, prancūzų, šveicarų laikrodžiai. Be to, kolekcijoje yra ir buvusios Sovietų Sąjungos gamybos. Vienas jų čia patekęs iš povandeninio laivo. Pasak V. Sinkevičiaus, jo korpusas hermetiškas, jis kuo puikiausiai eina ir po vandeniu.
Kolekcijoje – pakabinami, pastatomi ir staliniai laikrodžiai, kuriais nustatyti visi stalai, spintelės. Žodžiu, kur tik yra vietelė, ten stovi ir laikrodis. Keli staliniai laikrodžiai ypatingi tuo, kad kartą prisukus jie eina 400 dienų. Bet jiems turi būti ideali švara, todėl šie laikrodžiai yra po stikliniais gaubtais.
Ne kiekvieno pagaminimo datą žino V. Sinkevičius, nes, pasak jo, gamintojai ne visada laikrodžius datuodavo. Neretai apytikslę datą galima nustatyti tik pagal firmos atskirų modelių gamybos pradžią.
Ilgas kelias iki tikslumo
Dabar laikrodžius gamina šimtai firmų įvairiose pasaulio šalyse. Nuo jų įvairovės lūžta parduotuvių vitrinos. Kiekvienas, matydamas tokią gausybę laikrodžių, susimąsto: koks gi geriausias? Į šį klausimą populiariausias atsakymas – geriausias tas, kuris rodo tiksliausią laiką. Šis privalumas dabar neabejotinai priklauso skaitmeniniams laikrodžiams.
Iki tokio tikslumo laikrodžių gamintojams teko nueiti ilgą kelią. Patys pirmieji buvo saulės, vandens ir smėlio. Tik 1510 m. vokietis Peteris Henleinas išrado spyruokle varomą laikrodį. Bet jo laikrodis nebuvo tikslus. Todėl 1577 m. Jost Burg sukūrė pirmąjį, kuris turėjo minutinę rodyklę. 1600 m. Kristianas Huigensas išrado pirmąjį praktišką laikrodį, varomą švytuoklės.
Švytuoklinių laikrodžių pasirodymas ne tik padidino laikrodžių poreikį, bet ir pavertė juos interjero detale. Ir švytuokliniai buvo tiksliausi beveik 300 metų, kol 1920 m. anglas V. Marisonas išrado kvarcinį. Tai pats patogiausias ir tiksliausias laikrodis, kurio nereikia užvedinėti.
Be jokios abejonės, gebėjimai tiksliau matuoti laiką vis tobulės,tačiau niekada nesikeis vienintelis faktas – mums visada trūko ir trūks laiko.
