Siūlai, už kuriuos prašo ir 40 Lt

Artėjant žiemai žvalgomės natūralios vilnos kojinių, pirštinių, megztinio, veltų šlepečių, kitas ir natūralių kailinių, bet retas susimąstome, kokį kelią toks produktas nueina, kol atsiranda mūsų garderobe.

Ūkininkas Zigmas Vagnorius iš Plungės r. Vaištarų kaimo sakė auginantis avis ne tik mėsai, bet neišmetantis ir jų vilnų.

- Avių banda negausi, dešimt motininių, o kai atsiveda jauniklių, būrys padidėja iki 30 „galvelių“. Patys avis kerpame, vilnas plauname ir atiduodame į karšyklą, o po kurio laiko pasiimame gatavus siūlus. Viena avis duoda iki 5 kg vilnos, avinas – iki 6 kg, - pasakojo siūlus mugėje pardavinėjęs ūkininkas.

Vyriškis už kilogramą siūlų prašė 40 Lt, bet realios pajamos už vilnas, sakė Z. Vagnorius, gerokai mažesnės, nes nemažai tenka sumokėti už vilnų karšimą ir siūlų verpimą.

Plungėje įsikūrusios vilnų karšyklos savininkas Algirdas Uščinas šiam amatui atidavė kelis dešimtmečius, sovietmečiu dirbo samdomu darbuotoju vilnų karšykloje Salantuose, paskui karšykla persikėlė į Kretingą, o dabar jau 15 metų verslininkas vysto savo verslą Plungėje.

- Jeigu ne keletas Lietuvoje veikiančių vilnų karšyklų, avių augintojams dalį savo produkcijos tektų išmesti lauk arba ieškoti meistrų užsienyje. Tiesa, ir ūkininkas ūkininkui nelygu. Per nemažą savo darbo patirties laikotarpį teko įsitikinti, kad stambus ūkininkas mieliau bendradarbiauja, o smulkus neretai nori viską padaryti pats. Kas turi daug avių, sutaria kainą ir vilnas daug negalvodamas parduoda. O kas šių gyvulėlių laiko mažai, uždirbti iš jų nori labai daug, už neplautą vilną prašo beveik tiek pat, kiek turguje kainuoja gatavi siūlai. Sako geriau užkasiąs į žemę, bet pigiau nenuleisiąs. Lietuvos ūkininkai dažnai ir geros kokybės nepasiūlo, dėl specifinių auginimo sąlygų vilna nešvari, joje daug žolių, kibių. Nepalyginsi su vilna, atvežta iš Australijos, tiesa, ji brangesnė. Tačiau yra taip, kaip yra, tenka dirbti su tokia produkcija, kokia Lietuvoje užauginama, - pasakojo A. Uščinas.

Karšimo amato meistras sako pastebintis pastaruoju metu padidėjusį avių augintojų aktyvumą, vis dažniau yra norinčiųjų parduoti vilnas, netrūksta ir tokių, kurie užsisako ir siūlus.

- Tiems, kas nori tik parduoti vilnas, o siūlų neužsisako, yra kitokios sąlygos nei tiems, kurie pageidauja pasigaminti siūlų. Pastarieji į mūsų dirbtuves turi pristatyti išplautą vilną, bet jiems garantuojame, kad būtent iš jo vilnų bus suverpti siūlai. Žmogui tai neretai labai svarbu, jis nenori, kad jo vilnos būtų sumaišytos su kitų, o po to paimtos iš bendro katilo. Neretai tokie užsakovai laukia, kol darbą padarysiu iki galo. Vienas žmogus iš Anykščių net viešbutį Plungėje užsisakė, kad jam nereikėtų du kartus važiuoti tolimą kelią, - sakė A. Uščinas.

Ne tik avių vilnos siūlai sukami plungiškio verslininko dirbtuvėse. Pastaruoju metu labai populiarūs alpakų siūlai, bet būna ir dar egzotiškesnių gyvūnų.

- Alpakų vilnos nepalyginsi su avių, ji neturi lanolino, todėl nekimba, lengvai verpiasi, yra gražių atspalvių, bet ir kainuoja tokia produkcija apie 10 kartų brangiau. Yra tekę karšti ir verpti šunų vilnas, net kupranugarių. Šių gyvūnų vilnas seniau atveždavo iš Kazachijos, o pastaraisiais metais jų atvežė iš Klaipėdos pašonėje veikiančio zoologijos sodo, matyt, darbuotojai nupešė kupranugarį ir sugalvojo iš jo vilnos kažką nusimegzti, - specifinius užsakymus vardijo pašnekovas.

- Karšimo mašinos yra senos, Vokietijoje gamintos 1938 m. Tačiau autentiški išliko tik pagrindiniai tų staklių rėmai, daug ką teko perdaryti. Štai jas sukantys diržai buvo juostiniai, labai greitai nusidėvėdavo, krisdavo. Perdariau taip, kad galėčiau naudoti šiuolaikiškus trapecinius diržus, dabar įdėjai – ir dešimt metų dirba. Dvejinimo, pešiojimo ir kitas mašinas gaminau pats. Vienam kolegai iš Kauno rajono pagaminau kombinuotas verpimo ir vyniojimo stakles. Pamačiau, kad turi galingą karšyklą, o siūlų sukimo mašina žaislinė. Užsakė, ir padariau. Žadu ir savąją gamybos liniją tobulinti. Norėčiau padaryti taip, kad vilnas įmetęs į dėžę, kitame gale jau pasiimčiau gatavas dagtis. Mintyse įsivaizduoju, kaip tai padaryti, tik patalpos neleidžia, teks sieną griauti. Jei pasiseks, sutaupysiu darbo jėgos. Užsakymų daug, visko negali nudirbti, - pasakojo A. Uščinas.

Nusivedęs į cechą šeimininkas aprodė ir senąsias vokiškas, ir savo pagamintas stakles, pademonstravo, kaip jos veikia. Vilnos pirmiausia supešiojamos staklėmis, kurias vadina „vilku“, tada patenka į pirminio karšimo stakles. Antroje karšimo mašinoje vilnas dar kartą peršukuoja ir padaro iš jų dagtis. Ant ritės suvyniotos dagtys perkeliamos į sukimo mašiną, čia iš jų suverpiami vienos gijos siūlai. Kitoje mašinoje du tokie siūlai susukami, o galų gale suvyniojami į gijas, kurios jau gali keliauti užsakovui.

- Natūralios vilnos produkcija dabar labai paklausi, nebūtinai iš siūlų, bet ir iš veltos vilnos. Viena moteris pasakojo, kad visą žiemą vėlė iš vilnų šlepetes, nuvežė pavasarį į Kaziuko mugę ir čia jas per dvi valandas išgraibstė. Pati sako nesupratusi, kad visos žiemos triūsas akimirksniu iškeliavo pas kitus žmones, - sakė verslininkas iš Plungės.

Vilnų karšyklų Lietuvoje nėra gausu, bet tie avių augintojai, kuriems gaila užaugintą vilną išmesti, tikrai suras, kur šį vertingą produktą paversti žaliava žiemą šildančiai prekei.