Pabradumės kaimo (Mažeikių r.) ūkininkų Jonauskių šeima neprimena nusidirbusių kaimiečių ar užguitų kolūkiečių. Šiuo metu ūkyje – 35 ožkos, 20 avių, 40 triušių, 30 vištų. Dar Berno Zanenhundų šuo, vokiečių aviganė, Siamo katinas, persų katė. Anot ūkininkų, toks ūkis labiausiai panašus į istoriją ir praeitį nei ateitį.
Būti ar nebūti
Smaugiant darbams nuolatos balansuojama ant ribos: būti ar nebūti. Į aukso gyslą atradusius pramoninės gyvulininkystės egzempliorius šie žmonės nepanašūs. Kiaules ūkyje keitė karvės, šias – smulkesni gyvūnai. Bandė laikyti nutrijas, kailinius šeškus fretkas.
Visas ūkis sukasi nuosavoje 9,5 hektarų žemėje. Sodybą supa pievos. Čia ganosi jų gyvuliai, čia šienaujama. Slėnyje, arčiau Bradumo gatve neseniai pavadinto žvyrkelio – Jonauskių tvenkinys, jaunų eglučių juosta. Ant kalvelės – senas medinis namas. Jį apšiltino, susidėjo naujus langus, įsivedė centralinį šildymą. Deja, ne iš ūkyje uždirbtų pinigų. Jų pritrūksta ir dušinei įsirengti.
Viskas, ką Jonauskiai gauna iš valstybės – nedidelės išmokos už keletą hektarų ir mėsines avis. Už avį per metus ūkininkams pastaruoju metu išmokama vos 54 litai, nors žadėta daugiau.
Trečią dešimtmetį Žemaitijoje ūkininkaujantys Antanas ir Danutė Jonauskiai save vadina darboholikais, nenormaliais. Idilės bruožų turintis ūkis palaikomas vien sunkiu dviejų žmonių darbu. Šviesaus paros laiko ūkininkams neužtenka.
Gyvulių vietoje – pašalpos
Gyvulių priežiūrą kam nors kitam patikėti nesinori, o ir atlyginimą sunku būtų mokėti. Juolab, kad ir prie paprastesnių darbų svetimų rankų sunku surasti. Artimiausio Sedos miestelio centre tarsi sotūs katinai dienas vasarą leidžiantys dar nepersenę pašalpų gavėjai dirbti nenori, o gal ir negali – tai šį skauda, tai aną. Jų ūkiniuose, kuriuose sovietmečiu buvo kas kriuksėtų, kudakuotų ar mekentų – tyla.
Didžioji dalis Jonauskių gyvulių glaudžiasi karo laikus menančiame moliniame tvarte. Pagal prieškario laikų stilių pastatytame tvarto pastate yra ir daug kam nebesuvokiama patalpa peludė – gyvuliams skirtas patalpas juosianti pastogės juosta įvairiems rakandams ir laikinoms pašaro atsargoms laikyti.
„Esame šiame kaime kaip vaiduokliai. Kai kurie mūsų klausia: kada bevažiuosi pro šalį – šviesa dega: ką jūs veikiat? Antanas kartais dar nueidavo ir anksčiau miegoti, o man – dar ir prie kompiuterio, ir pamegzti reikia. Be pirmos nueiti miegoti nepavyksta. Pusė dviejų – įprastas laikas. Rytais taip neblūdijame, dažniausiai keliamės apie šeštą“, – atviravo D. Jonauskienė.
Betgi randa laiko ūkininkė ir po internetą panaršyti, socialiniuose tinklalapiuose su bendraminčiais informacija apsikeisti.
Prisimena, kaip prieš dešimtmetį ją, panorusią lankyti kompiuterinio raštingumo kursus, kai kurios pažįstamos kvailino, žiūrėjo įtariai. Nepasidavė. Nuo įtampos, laikant kompiuterio pelę, pirštai paskausdavo, nugarą surakindavo. Įsirengė vienkiemy internetą. Prieš šešerius metus ji ir vairuotojo pažymėjimą įsigijo.
Užmiršta pavalgyti
Mieste augusi 58 metų D. Jonauskienė dar neužmiršo, kaip jau į merginas užaugusi bijodavusi karvės. Dabar tai kelia juoką. Gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Laikydami kiaules patys kastruodavo paršelius. Vienas laiko, kita atlieka procedūrą. Visa tai – vien iš taupumo.
Nuo 1989-ųjų, kai įsigijo vienkiemio sodybą ir pradėjo ūkininkauti, Antanas su žmona neatostogauja. Kažkada augino daržus. Paskui apskaičiavo: neapsimoka.
Trisdešimt penkios ožkos Jonauskams – daug. Suka galvas, kur ir kaip jas sutalpins žiemą. Ūkyje tenka daug ką skaičiuoti, deklaruoti. Prisieina būti ir buhalteriais, ir veterinarais. Danutė vis prisimena, kaip išgelbėjo besiėriuojančią avį – pati ištraukusi iš įsčių naujagimį.
Jonauskiai bando verstis iš to, ką užsidirba. Tenka taupyti. Dabar moteriai nieko nereiškia įsegti numeruotus auskarus aviai. Įprato ir prie jautrių ožkų – iš skausmo jos kartais krentančios ant žemės. „Antanas laiko, o aš jau už tą budelį“, – juokavo D. Jonauskienė.
Ūkininkė kartais tik trečią valandą dienos prisimena, kad tądien dar kąsnio burnoje neturėjusi. Tenka šerti, plauti girdyklas, priiminėti naujagimius, melžti, kirpti avis, tvarkytis, rasti laiko seminarams.
Nežinia kas daugiau duoda – praktika ar teorija. „Tai, ką išgirsti seminaruose, dar ne viskas“, – sakė D. Jonauskienė.
Pelno nejunta
„Gal nebelabai kas ir grįžta. Tik tiek, kad esame patys pavalgę, vaikams maisto parūpiname“, – prisipažino ūkininkė. „Esame darboholikai. Svarbu, kad darbo yra. Uždarbis – nesvarbu“, – juokavo jos sutuoktinis.
Kartais ūkininkai pakalba ir apie tai: susimažinkime, atsisakykime. Jau atsisakė gražių, gausių gėlynų. Metų – daugyn, o tempai – lėtyn. Nebespėja. Užsukus žurnalistei – priverstinis poilsis, po kurio teks padirbti tai, kas nepadaryta.
Avytes ūkininkai šiemet ketina pasilikti veislei – jau įsigijo naują veislinį Merinosų veislės aviną. Avis parduoda mėsai ar veislei, kaip ir dalį ožkų, ožiukų.
Norinčių mėsai pirkti avis – daugiau nei mėsingų avinukų. Papjovę penkių mėnesių aviną, suskaičiavo 26 kilogramus grynos mėsos. Šios veislės avys neaugina nelabai skaniai kvepiančio lajaus, mėsa neturi nemalonaus prieskonio. Tai patyrę lietuviai pamėgsta avieną. Kai kurie vartotojai neseniai atrado ir ožkieną.
Mezga kojines
Avių vilnas ūkininkai plauna, džiovina, veža į karšyklą, verpyklą, parduoda siūlus. D. Jonauskienei ir pačiai patinka megzti. Savos vilnos neužtenka. Kaip suspėja? „Tam yra vakarai, naktys“, – šypsojosi moteris. Nusipirko ir manekeną – kad lengviau būtų mezginį sumodeliuoti, dydį nustatyti. Danutės mezginiai keliauja toli – tiek į Vakarus, tiek į Rytus.
Per dieną ūkininkams tenka apdoroti po 30 litrų ožkų pieno. Gamina varškę, sūrius. Jiems, kaip ir vištoms, kiaušiniams – savi klientai. Dauguma jų atvyksta tiesiai į ūkininkų kiemą. Ekologišką produkciją mėgsta sveikai gyvensenai prijaučiantys miestiečiai, yra tarp jų ir gydytojų.
Šiemet ūkininkai užaugino 140 broilerių, nes jau žiemą gavo užsakymą, kad visus 80 paims vienas pirkėjas. „Kad tik būtų ką parduoti“, – taip dabar savo produkcijos populiarumą apibūdina A. Jonauskis. 80 vištų skiriama visai pirkėjo šeimai: sau, seseriai, tetai, tėvams. Pasidalija po 20 ir laiko šaldiklyje – turi visą žiemą. Triušius pirkėjai irgi ima nebe po vieną, kaip pradžioje – perka po 12–14.
Pasigrožėjus tvarka namuose ir dailiais šeimininkės nagais, ūkininkė nesutriko.
„Dabar jau tokios technologijos! Pirmą sykį gyvenime pasidariau ilgalaikį manikiūrą. Tai dabar esu tiek laiminga ir tokia gudri: viską dirbu, o jaučiuosi ponia. Pas mus į Seda atvažiuoja manikiūrininkė, tai aš užsisakiau ir pasidariau“, – juokėsi D. Jonauskienė.
Sedos miestelis, kuriame Jonauskiai dar turi butą – už šešių kilometrų. Antanui kirpėjos toli ieškoti nereikia – barzdą pasigražinąs pats, plaukus apkerpa žmona. Kirpykla avims irgi čia pat vietoje. Tam naudojama elektrinė vilnos kirpimo mašina.
Už aštuonis paršus pirko „Žigulį“
„Patikėkite, anais laikas, kas turėjo kokią malkinę, arba prisistatė, arba nors per vasarą laikydavo tai vištas, tai porą paršelių. Dabar esu susidariusi nuomonę, kad visi tingi ir geriau gyvena iš pašalpų nei dirba. Daugiavaikės šeimos – ir tos nelaiko jokio gyvūno, nė ožkos baltai sriubai ar dėl pieno“, – pasakojo D. Jonauskienė.
Kita vertus, ji supranta žmones, kurie neturėtų už ką nusipirkti pašaro gyvuliams. Suskaičiavę, kad daugiau išleis nei uždirbs, nieko ir neaugina.
Prieš 28 metus buvę kitaip. Pardavę kiaules Jonauskiai dar šiek tiek pridėjo iš santaupų ir nusipirko „Žigulį“.
„Pakilo azartas. Aštuoni paršeliai augo malkinėje, ten buvo labai mažai vietos – vis šeši kvadratiniai metrai. Vienas paršiukas guldavosi į ėdalo lovį, kai tą ištuštindavo. Sakome, reikia žiūrėti vietos, kur galėtume laikyti gyvulius“, – prisiminė Danutė Jonauskienė.
Dirba nuo paauglystės
Pardavę aštuonis paršelius jiedu įsigijo šešis. Kiti šeši atiteko neplanuotai – mamos dovanoto šešetuko atsisakė Danutės sesuo – ūkininkavimas jos netraukė. Tačiau Danutei ir Antanui neliko kitos išeities – priglaudę paršelius suskubo ieškoti sodybos. Greitai Jonauskiai rado ištuštėjusį vienkiemį. Į jį būsimieji ūkininkai įsikraustė rugsėjį.
Per gyvenimą Antanui ir Danutei teko dirbti įvairiausių darbų. Antanas savo karjerą pradėjo sovietinėje armijoje – tarnavo aerodrome. Kurį laiką dirbo autotransporto ūkyje. Danutė dirbti pradėjo baigusi devynias klases – įsidarbino kooperatyve sąskaitybos mokine, dirbo ir mokėsi vienu metu. Kurį laiką dirbo kalkuliatore, tekdavo lankytis septyniose maitinimo įstaigose.
Vėliau, 1975-aisiais, ją paviliojo į Plinkšių paštą su taupomąja kasa pašonėje. Skyrė jai viršininkės pareigas. Tada jos atlyginimas šoktelėjęs daugiau nei dvigubai – nuo 60 iki 130 rublių. Važiuodavo į savo darbą autobusu, atvykusi pati pasikurdavo krosnį. Plinkšių paštas tada veikė sename dvaro kumetyne.
Neilgai trukus mergina ištekėjo, 1977 metais gimė jos pirmoji dukra. Paauginusi dukterį Danutė vėl sugrįžo į prekybą. Po trejų metų susilaukė antrosios dukters. Subyrėjo jos pirmoji santuoka.
Vadovavo degalinei
„Aš, boba su dviem vaikais, jį suvysčiau“, – juokėsi Danutė. „Nukabinai“, – pritaria jai linksmai Antanas. Jis mokęs mažąją Danutės dukterį vaikščioti. Prisimena, kaip bendradarbiams matant valgykloje jam iš kišenės iškritęs kūdikio čiulptukas.
Susituokė 1982-aisiais. Be dviejų Danutės dukterų, susilaukė ir užsiaugino trečiąją. Kurį laiką Danutė dirbo Kelių valdyboje meistre, Antanas – autotransporto įmonėje. Meistrės darbą D. Jonauskienei teko palikti per etatų mažinimą – neturėjo tinkamo diplomo. Pasisekė įsidarbinti degalinėje – iš pradžių operatore, vėliau vedėja. Čia ji dirbo ištisą dešimtmetį.
Karvę įsigijo paršeliams
Vienkiemį paršeliams auginti Jonauskiai įsigijo dar tada, kai Danutė dirbo degalinėje. Svajojo būti arčiau namų, ūkininkauti ir iš to pragyventi. Įsigijo veislinių kiaulių. Prisimena ir turguje pirktus aštuonis vadinamuosius „brokuotus“ paršelius. Vienas liesas, kitas pasišiaušęs. Leido vitaminus, kad sustiprėtų. Iš šių aštuonių paršelių dargi užsiaugino puikią veislinę kiaulę. Ji Jonauskams atvedė rekordinį skaičių – aštuoniolika – paršelių.
Fermą didino iš savo kiaulių prieauglio – iš pradžių augino paršelių tiek, kiek tik jų kiaulės atsivesdavo. Įsigijo karvę – reikėję pieno augantiems paršeliams. Vėliau ji atsivedė veršiukų. Pamažu Jonauskiai pradėjo didinti karvių bandą. Vienu metu turėjo penkiolika raguočių, iš jų šešios buvo melžiamos karvės. Parduodavo vis daugiau pieno. Iki to laiko, kol už pieno litrą supirkėjai beduodavo vos 26 centus. Teko sustoti ir grįžti atgal.
Iš pradžių visus veislinių kiaulių atvestus paršiukus augindavo ir parduodavo supirkimo punktuose. Paskui patys ėmė vežti į turgus – parduodavo paršelius kitiems. Dar po kiek laiko paršelių ėmė nebeužtekti. Buvo labai gražūs, gerai augdavo – žmonės juos užsisakydavo iš anksto. Dar vėliau atsirado žmonės, kurie paėmė visą vadą ir pažadėjo paimti visus paršelius, kiek tik Jonauskių kiaulės atves. Paršeliai keliaudavo į Plungę.
Per kiaulių auginimo piką Jonauskių ūkyje augo apie keturiasdešimt penki ar keturiasdešimt aštuoni paršeliai. Augindavo ir parduodavo gyvą svorį, o kai parduotuvėse ėmė trūkti mėsos, skerdė ir vežė į turgų, parduotuves. Taip labiau apsimokėdavę. Po kurio laiko kainos kritę. Kiaulidę teko uždaryti.
Augino „padėvėtas“ vištas
Vienu metu Jonauskiai gyvulių visai nebelaikė. Tai trukę apie pusantrų metų. „Vis dėlto pagalvojom: kaip kaime – ir visai be gyvulių. Tai nusipirkom „padėvėtų“ vištų“, – vėl pajuokauja D. Jonauskienė. Paaiškina: tai pusiau nuplikusios, ankštuose narvuose nukamuotos paukštyno vištos. Jos parduodamos pigiau, joms reikia daugiau priežiūros, tačiau apsiplunksnavusios ir vėl ima dėti kiaušinius.
Vėliau įsitaisė triušių – tris pateles ir patiną. Triušių vis daugėjo. Pernai ūkyje vienu metu gyveno daugiau kaip 200 triušių – nebetilpo narvuose. Rinką jiems iš pradžių rasti nebuvo lengva, nors ūkininkai rinkosi veislinius – Burgundijos, Kalifornijos, Naujosios Zelandijos veislių, Vienos mėlynieji. Kai kas pirkdavęs mažus triušiukus, kai kas – sukergtas pateles.
Tuos, kurie likdavo mėsai, iš pradžių parduoti buvo gana sunku. Vėliau gi ekologiškai – grūdais, miltais – šeriami gyvūnėliai tapo populiarūs.
Vėliau, sukdami galvas, kas šienaus žolę, įsigijo avių – dalis jų buvo grynaveislės veislyno Vokietijos Merinosų veislės mėsinės avys. Neilgai trukus įsitaisė ožkelę. Pirmoji ožka, kurią pavadino Boružėle – ūkio veteranė. Ji pas Jonauskus gyvena nuo 2009-ųjų.
Lietuviškam kaimui – galas
Iš elektrinio piemens aptvaro ištrūkę ožkos nuuogauja vynuogynus, nuima derlių daržuose. Pernai tai nutiko su kopūstais. Ant ožkų ji nepyksta, tik kopūstų jau nebeaugina.
Iš buteliuko ūkininkė išmaitino ne vieną paršelį ir ožiuką. Prie žinduklių paršelių, kurių neišmaitindavo motininės kiaulės, tekdavo keltis ir maitinti kas tris valandas – lygiai kaip ir mažus vaikus. Ožkos Bučiuoklės smalsumas, kai toji baksnoja snukeliu kur tik pasiekdama, ūkininkei malonus – jei tik už plaukų nepeša.
Atsisakę karvių ir kiaulių, manė auginsią tik dėl savęs, manė: būsią mažiau darbo. Planas pagyventi laisviau neišdegė. Nors apie pabaigą ir susimąstoma, jos dar nematyti. Tamsesnę dieną, niūresnę nuotaiką keičia šviesa. Gyvenimas tarp gyvulėlių, nors ir ekonomiškai abejotinas, ūkininkams teikia nuolatinio atsinaujinimo savijautą.
Sustojus susimąstoma. „Lietuviškas kaimas nyksta. Greitai jo nebeliks“, – įsitikinusi D. Jonauskienė. Kartais norisi kaltinti valstybės politiką, bet ir tam laiko ar jėgų neužtenka.
