Ūkininkaujantis statybininkas turi pasiūlymą uogų augintojams

Nuostabiai gražioje vietoje, šalia Molavėnų piliakalnio Raseinių rajone, gyvenantis Albinas Stimbrys jau seniai augina braškes ir nuolat išgyvendavo, kad smarkiau palijus uogos tapdavo žemėtos, imdavo pūti. Tačiau vieną rytą jam šovė mintis, kaip išspręsti šią problemą.

Didžiąją gyvenimo dalį Alytuje praleidusio, dabar jau garbaus amžiaus vyro profesija yra statybininkas. Nelengvas amatas jį nuolat versdavo galvoti, kaip palengvinti vieną ar kitą darbą, kaip užduotį atlikti racionaliau.

„Darbovietėje dar anais laikais esu pateikęs daugybę racionalių pasiūlymų, už kuriuos septynis kartus buvau net apdovanotas. Matyt, prigimtis mane skatina vis ieškoti naujovių“, - šypteli A. Stimbrys.

Tą rytą sumanus sodietis sugalvojo, kad kiekvienam braškių kerui iš karklų vytelių reikia padaryti uogų ir lapų laikiklį, kuris neleistų jiems prisiliesti prie žemės. Pradėjęs įgyvendinti savo sumanymą vyras pastebėjo, kad lankai iš vytelių netvirti, be to, sunku keisti jų skersmenį, todėl griebėsi vielos. „Imu apie 60 cm aliuminio vielos ir susuku iš jos lanką. Tada pritaisau tris kojeles ir braškės kero atrama baigta. Ilgesnė viela reikalinga tam, kad būtų galima, nelygu kero dydis, keisti lanko skersmenį“, - nesudėtingą, tačiau labai praktišką savo kūrinį pristatė A. Stimbrys.

Raseiniškis įsitikinęs, kad šiuo pasiūlymu galėtų pasinaudoti stambieji braškių augintojai, nes, anot jo, dabar tarp uogienojų klojami šiaudai – pasenusi technologija. „Mano išradimas galėtų sudominti ir Švedijos ar Norvegijos braškių augintojus, nes, kiek žinau, ten tokių dalykų niekas nedaro. O jei šie susidomėtų, žiūrėk, ir mūsų verslininkams darbo atsirastų, juk Skandinavijoje didžiuliai braškių plotai, tad mano sugalvotų uogų laikiklių reikėtų tūkstančiais. Be to, nereikia pamiršti, kad pakeltos uogos daug greičiau noksta, o tai ne mažiau svarbu stambiems jų gamintojams“, - sklandžiai pasakojo A. Stimbrys prisipažindamas, kad kaip žiemos pakeltos braškės, kol kas nežino.

Į uošvių kraštą atsikėlęs gyventi dzūkas augina ne tik braškes, bet ir įvairias daržoves, laiko pulkelį vištų, keletą avių. „Anksčiau, kol žmona buvo gyva, laikėme tris karves, avių, kiaulių, kalakutų. Jai iškeliavus anapilin, kurį laiką buvau nusiraminęs, bet dabar vėl sugalvojau gaivinti ūkį“, - kalbėjo aštuntą dešimtį einantis vyras, linksmai užsimindamas, kad su juo kartu dabar gyvena anūkė su savo vyru.