Ji pati augina devynis arklius, šešis šunis ir keletą kačių. „Pagydyti gyvūną ar pakonsultuoti žmogų, pačiam jų nelaikant, būtų tas pats kaip konsultuoti mamą, neturint ir neauginant vaikų. Kol negyveni tarp jų, gerai jų nesuprasi ir vien iš knygų neišmoksi“, - mano Jūratė. Nuo vaikystės didžiulę trauką žirgams jautusi moteris, įgijusi tinkamą išsilavinimą ir nemažos patirties, nedrįsusi gydyti žirgų tol, kol pati nepradėjusi jų auginti.
Sukūrė žirgų kliniką
Liūdynės kaime, J. Paltarokės ūkyje, sukurtos sąlygos, kokių reta šalyse, esančiose šioje Baltijos jūros pusėje, sportiniams žirgams reabilituotis po traumų – erdvios levados, treniruoklis-vaikštynė, dušas, soliariumas, svarbios diagnostinės priemonės – rentgenas, svarstyklės. Čia yra tinkama bazė ir jauniems žirgams treniruoti.
Pasak veterinarės, reabilituojamas žirgas turi toliau mankštinti raumenis, gauti tinkamą mitybą ir visą laiką būti gydytojui „po akimis“. „Masažuoju žirgų raumenis, stuburą, tikrinu sausgysles, prižiūriu jų odą“, - apie žirgų priežiūrą pasakoja Europos dermatologų asociacijos narė.
Specialiais šampūnais išmaudyti žirgai apdžiūva soliariume. Soliarumas naudojamas ir žirgų raumenų temperatūrai padidinti, kraujotakai gerinti, odos ligoms gydyti. Bėgimas per smėlį treniruokliu-vaikštyne, kaip teigia pašnekovė, palankiai veikia sausgysles, nes šios tolygiai tampomos. Treniruoklyje, kur bėgama uždaru ratu, nebijo pradėti sportuoti jauni žirgų sporto entuziastai.
„Tas sąlygas, kuriomis dabar gyvenu, kūriau, lipdžiau planą 20 metų. Per tą laiką kur tik nebuvau „įkišusi“ galvą“, - prisimena veterinarijos gydytoja, psichologės diplomą apsigynusi Prancūzijoje, Anglijoje ir Škotijoje dirbusi medicininių tyrimų centruose ir jau 15 metų triūsianti smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje.
Smulkių gyvūnų gydymas ir dabar yra jos kasdienis juodas darbas, pradedamas antrąją dienos pusę ir baigiamas kartais vidurnaktį, jei tenka atlikti sudėtingą operaciją.
Mokėsi Vakaruose
Dabar Jūratė pagrindiniais savo mokytojais laiko Vroclavo (Lenkija) klinikos medikus, ten ji nuolat vyksta tobulintis.
Studijuodama veterinariją J. Paltarokė skaitė literatūrą anglų kalba ir domėjosi, kaip dirba užsienio šalių venerinarai, įstojo į Žirgų veterinarijos gydytojų asociaciją. „Norėjau kuo geriau išmokti, suprasti, siurbti informaciją. Visada sau kėliau kartelę pagal aukščiausią lygį“, - sako pašnekovė. Prieš 23 metus, baigusi pirmąjį kursą, pagal studentų mainų programą išvyko į Airiją, tris mėnesius atliko praktiką airių ūkiuose. Jauną merginą sužavėjo tenykštis gyvenimas, glaudžiai susijęs su žirgais.
Hipodrome varžybų žiūrėti suvažiuojančios airių šeimos savaitę apsigyvena palapinėse. Be konkūrų, vyksta įvairiausi renginiai – su poniais, su „indėnais“. „Žmonės ilsisi, pramogauja. Taip viskas sava ir natūralu atrodė. Man ta kultūra be galo artima. Vaikščiodama Airijos laukais jaučiau, kad visa tai turėsiu čia, Lietuvoje, kad mes lygiai taip gerai gyvensime“, - sako J. Paltarokė.
Visada bijojusi traukinių, iki šiol bijanti skirsti lėktuvu ir plaukti laivu, baigusi akademiją Jūratė teigia dariusi viską dėl žirgų ir kad būtų arčiau jų. „Bet kol jų neturėjau, kol taip negyvenau, nedrįsau iš viso prisiliesti ir gydyti žirgų“, - sako ūkį įkūrusi veterinarė.
Nori sukurti savo pasaulį
Sukurti ūkį, kliniką – J. Paltarokei investicija ne į nekilnojamąjį turtą. „Tai kūrimas pasaulio, kuriame gyvensime, išreikšime emocijas, žirgai džiaugsis ir mes jais. Čia žmonės, tokie kaip aš, jausis laimingi, mylės žirgus ir nemylės žmonių, vežančių žirgus į mėsos kombinatą“, – jausmingai savo ūkio tolimesnę viziją nusako moteris.
Sportą, azartą, anot pašnekovės, visada lydi rizika „pereiti į nesveiką“. Sporte žirgai kenčia nuo bjaurių, net sadistiškų savininkų. „Jei žmogus žiaurus žirgui, jis toks yra ir žmonėms. Kai kas sportą paverčia konvejeriu – nusipirko žirgą, šis patyrė traumą, nebepabėga, išvežė jį į mėsos kombinatą ir perka kitą. Tai – išsigimęs verslas. Mes išsigimstame pamiršę, kiek žirgas dėl žmogaus yra padaręs – tempęs jį per karus, maitinęs mūsų šeimas“, - kalbėdama apie žirgus neslepia jaudulio jų augintoja ir gydytoja.
J. Paltarokė norėtų, kad žmonės neskriaustų žirgų, kad treneriai ir šeimininkai visada jiems būtų teisingi ir nenaudotų kaip daikto. „Aš pati įsijungiau į žirgų sportą, kad iš tos mėsmalės galėčiau dalį žirgų ištraukti, jiems padėti. Išsikėliau uždavinį savo darbu dar kartą parodyti: jeigu žirgas nebėga, vadinasi, mes, gydytojai, kai ko nežinome, nemokame diagnozuoti, neskiriame pakankamai laiko ligai išvaryti“, - sako J. Paltarokė.
Nurašytą žirgą pastatė ant kojų
Amerikos ristūną Maksimilianą, daugkartinį Švedijos ir Norvegijos čempioną, savo šeimininkams uždirbusį pusę milijono Švedijos kronų, Lietuvoje laimėjusį Sartų varžybų vieną bėgimą, praėjusį spalį Jūratė gavo dovanų kaip nepagydomą. Nurašytas žirgas šlubavo, paskutines savo varžybas baigė trimis kojomis.
Prireikė pusės metų, kol Jūratė jį vėl pastatė ant keturių kojų. Balandžio pradžioje dalyvavęs klasifikaciniame bėgime Maksimilianas gegužę su savo naująja šeimininke jau dalyvaus varžybose.
„Gyvūnui reikia dėmesio. O valdyti jį galima pirmiausia remiantis psichologija, bet ne prievarta, jėga“, - sako galingus eržilus suvaldanti iš pažiūros trapi moteris.
Itin aršaus Prancūzijos ristūno Rickio, pasak pašnekovės, ankstesni šeimininkai negalėdavę ir į hipodromą įvesti. „Emocinis ryšys užsimezga ne su kiekvienu žirgu, bet su kai kuriais būna labai stiprus“, - patikina. Toks ryšys – „meilė iš pirmo žvilgsnio“ – jai užsimezgė su Orlovo ristūnu Gogiu. Jis Jūratei atiteko praėjus dvejiem metams po to, kai jį pamatė pirmą kartą.
„Pastebėjau dėsningumą – jei pajuntu ir pagalvoju, kad TAIP bus, aš TAI turėsiu, TAI atsiras, kaip aš NORĖČIAU, taip ir nutinka. Kad taip gyvensiu, kaip dabar, mačiau jau maždaug prieš 30 metų“, - sako dviejų sūnų ir dukters motina.
Ieško partnerių ir bendraminčių
J. Paltarokę per gyvenimą veda žinojimas, ko ji nori. Dabar ji turi planų savo ūkyje plėsti žirgų sportinę bazę. Ieško verslo partnerių, trenerio sportiniams žirgams ruošti, dar vieno gydytojo. Vilioja į savo kliniką tėtį – žymiausią Panevėžyje veterinarijos gydytoją Kazimierą Paltaroką.
„Tai bus uždaras klubas žmonių, kuriais galiu visiškai pasitikėti. Panevėžio kraštas – Smilgiai, Raguva – stiprus turimais ristūnais. Bet jei klubo nariai nuspręs, kad reikia jojamųjų žirgų, mes ir jų turėsime. Esu suinteresuota, kad klubo nariai mano ūkyje laikytų savo žirgus, prisidėtų prie išlaikymo, kad čia ateitų norintieji nuolat būti su žirgais“, - ateities planais dalijasi į žirgų sportą pasukusi veterinarė.
Paauglystėje Jūratė jodinėjo žirgais, dalyvavo konkūrų sporte ir paniškai bijojo važiuoti ristūno traukiamu sportiniu vežimaičiu. Jau suaugusi ir turėdama savo žirgų Jūratė tik vieną kartą jojo. „Dabar noriu grožėtis žirgais. Patiko ir vežimaičiu važiuoti“, - sako devynių ristūnų šeimininkė.
