Meistras, kurį pamatę žmonės apsiseilėja

Su gitara nesiskiriantis, iš garsios šlėktų giminės save kildinantis penkiasdešimtmetis vyras kadaise vadovavo kultūros namams, pūtė triūbą profesionaliame pučiamųjų orkestre. Dirbo ugniagesių tarnyboje, padavėju ir net policininku. Turguje jis jau dvidešimt treji metai. Iš pradžių kepė ir prekiavo bandelėmis, vėliau – čeburėkais. Dvidešimt metų – be atostogų. Šias jam atstoja turgaus pokalbiai.

Dalykas, apie kurį čeburėkų meistras kalbėti vengia ir netgi gėdijasi, yra tai, kas yra jo parduodamų gaminių kepėjas. Tegul mano, kad tai daro jaunos, gražios merginos. Žemaitijos turguose vyras kulinaras atrodo įtartinai. Toks vyro amatas netgi sukelia abejonių dėl jo seksualinės orientacijos.

Sukelia apetitą vien pasirodęs

Mokykloje rusų kalbos mokytoja jį vadindavusi: fon baron Kostkevič. Meluoti Rolandui Koskevičiui neleidžianti savigarba. Nesvarbu, kad melas – dažno turgaus prekiautojo kasdienybė.

Tai kaip gi jam pavyksta nemeluoti ir apie ką nemeluoja čeburėkų meistras? „Sumeluočiau, jei pasakyčiau, kad pastarąsias dvi paras esu miegojęs“.

Nemiegojęs todėl, kad reikėjo dirbti kepykloje. Naktį prieš turgų jis kepa čeburekus nuo dvyliktos nakties iki ankstaus ryto, kol jau galima keliauti į turgų. Prieš didįjį nakties darbą numinga tik kelias valandas.

Į klausimą, kaip atsidūrė turguje, sakė: „Ilga istorija. Norėjosi turėti kažką savo, nebūti nuo ko nors priklausomam“. Vis dėlto pastaruoju metu uždirbti iš darbo, anot R. Kostkevičiaus, vis sunkiau.

„Kai žmonės klausia, kas man kepa čeburėkus, gėdijuosi pasakyti, kad tai darau aš pats. Žmonės linkę manyti, kad tokius dalykus reikia daryti tik jaunoms, gražioms, tvarkingoms, švarioms moterims. Dėl to vengiu sakyti tiesą. Tegul mano, kad tai darė jaunos kepėjos. Tačiau mano panagės švarios, nagus karpausi trumpai. Mano įvertinimas – kai gatvėje susitinku žmonės, o jie man sako, kad pamačius mane jiems išsiskiria seilės“, – sakė Rolandas.

Daugiausia uždirba Rietave

Trečiadieniais ir šeštadieniais jis prekiauja Mažeikių turguje, sekmadieniais važiuoja į Rietavą. Šiame turguje – didžiausias jo verslas, pagrindinės pajamos. Palyginus su Mažeikiais, ten parduodąs tris kartus daugiau. Tiek viename, tiek kitame turguje, prekiauti pradeda nuo aštuntos ar devintos ryto ir baigia dvyliktą arba pirmą valandą. Rietavo turgus gausesnis, į jį suvažiuoja daugiau žmonių iš kitų miestų. Jiems norisi užkąsti ko nors šilto, kaloringo ir skanaus. Rolando čeburėkai panašiomis aplinkybėmis – pats tas.

Antradieniais ir ketvirtadieniais vežioja čeburekus po įvairias Mažeikių įstaigas. Per ilgus metus įsigijo nuolatinių klientų. Pirmadieniai ir penktadieniai – apsiprekinimo dienos. Poilsio diena sąlyginai vadina penktadienį, kurio metu perka miltus, mėsą, varškę ir kitus čeburėkams reikalingus produktus.

Pastebėjus, kad jo gaminius čeburėkų vardu vadinti galima tik sąlyginai, skuba paneigti: „Čeburėkas – bet koks gaminys, virtas įkaitintuose riebaluose. Aš savo gaminius vadinu mieliniais čeburekais“. Receptą jis tobulinęs, kol jam pavyko iškepti putlų čeburėką, nors ir suspaustas jis netampa „blynu“.

Mažeikių turguje už vieną tokį – nesvarbu, ar su mėsa, ar su varške, džemu – prašoma po du su puse lito.

Nors pagal receptą mėsos faršo įdaro turi būti 30 procentų viso kiekio, jis dedąs 60 proentų – kad būtų skaniau, kad išsilaikytų rinkoje. Kvapnių čeburėkų paslaptis – į juos dedama nemažai cukraus.

Darbo padaugėjo po skyrybų

„Dirbau labai sąžiningai – ar lietus, ar sniegas, ar vėjas. Į Rietavo turgų išvažiuodavau net tada, kai lauke būdavo minus dvidešimt. Išmokau statybos darbų, stačiau ir tobulinau namuką. Šiuo metu pinigų neturiu – visus juos investavau į verslą, tačiau turiu vietą, kur galiu gyventi“, – atviravo Rolandas.

Per šį darbą yra įsitaisęs ir sveikatos bėdų. Kurį laiką tešlą minkydavo rankomis, elektrinio minkytuvo neturėjo. Tuos laikus jam primena aptirpstanti dešinioji ranka.

Darbo krūvis išaugo po skyrybų, buvusiai sutuoktinei prieš pusmetį išvykus į Angliją. Sumažinti krūvį Rolandui reikštų prarasti žmonos vietą, o jis pažadėjęs ją išsaugoti: „Mylime vienas kitą, tačiau per šitiek metų pavargome vienas nuo kito. Per ilgai būdavome kartu, pykdavomės dėl smulkmenų. Be to, kuo toliau, tuo darausi populiaresnis. Išlaidoms augant, tenka išlaikyti dideles apimtis, nes kitaip neišsilaikytum“.

Žmonai jis jaučiasi skolingas už kartu sukurtą verslą. Dėl to jis saugąs jai darbo vietą, laikosi pasakyto žodžio: jei grįši, darbo vieta bus tavo.

Mielines išstūmė „cheminės“

Bandelių laikais jie su žmona aprūpindavo vidurines mokyklas. Mokesčių reformų, maisto ir veterinarijos tarnybų reformų laikais labai padaugėjo konkurentų.

„Dirbome sąžiningai, normaliai. Tačiau atsirado visos tos pūstos bandelės. Į jas dedamos atitinkamos cheminės medžiagos. Dėl to jos gražesnės, minkštutės. Tai joms suteikia tokios pat medžiagos, dėl kurių duona nepelija kad ir mėnesį. Mes kepėme iš mielinės tešlos – kaip ir priklauso“, – aiškino Rolandas.

Kodėl Rolandas nesiėmęs kepti „cheminių“ bandelių, kaip ir jo konkurentai? „Tokių nevalgau pats, nenoriu siūlyti ir kitiems. Parduodi, ką pats valgai. Nebūčiau galėjęs meluoti“, – sakė čeburėkų meistras.

Ji neneigia: per daugelį metų pasitaikę visko. Tačiau už broką jis atlyginąs žmonėms keleriopai.

Anuomet savo čeburekus kepdavo daugiabučio virtuvėje. Sugriežtinus maisto gamintojams skirtą reglamentą, nuo prekybos atsisakė dauguma. Matydamas, kas darosi, jis pasikvietęs Maisto ir veterinarijos darbuotojus į jau pastatyto namo patalpas ir paklausęs, kur, ką ir kaip įrengti – kur turėtų būti kriauklės, kaip tvarkomos atliekos. „Padariau viską, kaip jie reikalavo“, – sakė Rolandas.

Palangoje dirbo nelegaliai

Pačią geriausią vietą turguje šiuo metu užsiėmę yra gerokai didesnės kepyklos produkcija prekiaujantys žmonės. Jie dabar – vieninteliai Rolando konkurentai. Konkurentus jis įvardija kaip daug stipresnius: paveldėję visą kepyklą su įranga.

Prieš gerą dešimtmetį Mažeikių turguje prekiavo 12 atskirų kompanijų. Iš jų liko dviese. Nesipyksta.

Konkurentas jam labiau atstoja tos pačios profesinės sąjungos narį. Jo dėka lengviau atsilaikyti prieš kontroliuojančias institucijas. Konkurentas jam netgi paskambinąs ir perspėjąs, kurią dieną neprekiaus, kad Rolandas galėtų pasiruošti daugiau gaminių. „Pasišnekame, pasitariame“, – džiaugėsi Rolandas.

Palikimu neapdovanotas čeburėkų meistras savo verslą susikūręs pats. „Namuką pasistačiau per trejus metus, kai dar leisdavo čeburekais prekiauti Palangos paplūdimiuose. Išsiveždavau šešiolikos žmonių kompaniją, nuomojausi butą ir kepiau ten juos nelegaliai. Nežinau, ar verta kalbėti apie tai, kas jau praeitis. Kepdavome ten labai gerus čeburėkus“, – pasakojo Rolandas.

Jam dirbdavo 16–17 metų vaikinai, kuriems jis buvęs ir tėvas, ir pedagogas. Pats spėdavo nulėkti į Mažeikius ir nuimti sodo šiltnamiuose užderėjusį derlių.

Neapsieita ir be kuriozų moterų pliaže. Apie tai rašiusi ir spauda. Vaikinukas nuėjęs su čeburėkais į moterų pliažą, o moterys jį užpuolusios, kam apsirengęs: „Jei nusirengsi, mes iš Tavęs nupirksime viską. Tai jis nusimovęs kelnes ir šitaip viską pardavęs“, – labiau didžiuodamasis nei išsigandęs pasakojo R. Kostkevičius.

Jo verslui tai nepakenkę. „Nesu turėjęs jokių nemalonumų nei su veterinarijos tarnyba, nei dar kažko panašaus“, – gyrėsi Rolandas.

Tešlą kildina tris kartus

Čeburėkų kepimas – ilgas procesas. Mėsa perkama ne anksčiau kaip prieš dieną. Šiek tiek anksčiau galima pirkti svogūnų, kefyro, varškės. Kurį laiką bandė pirkti miltus maišais, tačiau greitai tai daryti atsisakė. Miltai nebuvo švarūs, juose būdavo galima rasti ir pelių išmatų. Pastaruoju metu miltus perkąs tik fasuotus. Kad nereikėtų sijoti.

Mieliniams čeburėkams prieš kepant reikia leisti bent tris kartus pakilti: pirma – tešlai, paskui – jos gabaliukams, o tada jau – paruoštiems kepti gaminiams. „Paskui – vieną kočioji, kitą – kepi“, – pasakojo prekiautojas.

Netenka Rolandui ilsėtis ir po turgaus. „Grįžęs valausi, tvarkausi, susvarstau produktus – miltus, cukrų, mieles, pakeičiu puoduose aliejų, išsiplaunu grindis“, – pasakojo prekiautojas. Jei kitą dieną turgus – prigula, kad pamiegotų bent keletą valandų. Naktį laukiąs darbas.

Šeštadienio rytą jis nebandė nuslėpti savo nuovargio: „Paprasčiausiai pervargstu“. Likęs vienas be žmonos, gamybos apimčių nesumažinęs, tik pradėjęs dirbti daugiau valandų.

Patyrė nemalonumų

Turguje jis išgirsta įvairių dalykų. Vieni jo gaminius giria. Dargi sako, kad kepėjas dirbąs „su meile“. Kiti juokauja, kad įdarui naudojąs kačių mėsą, pridurdami, kad visai „geras tas katinas“. „Na, jeigu būtų blogas, tai spardytųsi, draskytųsi“, – juokavo meistras.

Ar nesusergąs? „Susergu, gydausi. Tarp kitko, pas mus labai įdomi sistema. Jei sirgčiau daugiau kaip mėnesį, gydymas man kainuotų baisiai daug. Įsivaizduokit. Kas mėnesį mes mokame privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Tarkim, šį mėnesį sumokėjau, atsiguliau į ligoninę. Tačiau jei užsibūsiu ilgiau, o kitą mėnesį už mane niekas to mokesčio nesumokės, mane išvarys iš ligoninės lauk“, – guodėsi R. Kostkevičius.

Ne taip seniai pasitaikė patirti nemalonumų. Moteris, kuri padeda jam prekiauti čeburekais kitoje turgaus vietoje, apsirgo plaučių uždegimu. Į Rietavą su Rolandu nuvyko jos dukra, kuri anksčiau buvo dirbusi pardavėja. Ji įkliuvo mokesčių inspektoriams. Rolandui tekę mokėti 250 litų baudą, o mergina netekusi socialinės pašalpos Darbo biržoje.

Dainų nebekuria

R. Kostkevičius kilęs iš Tauragės, augo Ventos miestelyje (Akmenės r.). Mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje. Jaunystėje pusantrų metų kėlė kaimo kultūros lygį – dirbo Šilalės rajono Laukuvos kultūros namų direktoriumi. Savamokslis muzikantas.

„Tobulai groju gitara“, – tai priduria neklausiamas. Triūbą pūsti išmoko tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. Darbas Mažeikių rajono kultūros namų pučiamųjų orkestre kadaise sudarė dalį jo pajamų. Mažeikiuose gyvena jau 25 metus.

„Prieš keletą metų gyvenau labai intensyviai. Supraskite, ilgą laiką dirbęs kultūros srity. Šiuo metu nebėra nei pramogų, nei iškylų – nebėra laiko. Patikėkite, labai sunku“, – pasakojo Rolandas.

Su nostalgija jis prisiminė, kai skaitė Jacką Londoną, Tomą Maną ir kitus rašytojus. Jo žodžiais tariant, perskaitęs du knygynus. Perskaitytus kūrinius cituodavo iš atminties. Naujoms dainoms sukurti jam irgi nelieka laiko. Gitara grojąs senas. Paskutinę sukūrė gal prieš dešimtmetį – jau nebeprisimena kada. Draugai, kurie kartu su juo pasibūdavo, skambant gitarai, atitolo: „Nebe tai jiems galvoje. Kiekvienas stengiasi išgyventi“.

Planuojąs savo versle išsilaikyti iki pensijos. Diena, kurią skiria susipirkti produktus, jam atstojanti atostogas. „Parduotuvėse pabendrauji su žmonėmis. Ir turguje žmonės prieina, pakalbame. Sužinai naujienas. Šiais laikais, kai turi valgyti ir esi apsirengęs – normalu. Dar pasižiūri, kad kiti gyvena blogiau“, – kalbėjo R. Kostkevičius.