„Ūkininko patarėjo“ kalbinti agrarininkai tvirtino, kad ateinančių metų biudžetas, dėl kurio visuomenės ir politikų nuomonės, kaip įprasta, vėl nesutapo, dar labiau pablogins lietuvių žemdirbių galimybes konkuruoti su kitų ES šalių ūkininkais, kuriems jų valdžia padeda labiau.
Seimas reikalavo keturgubai daugiau
„Mūsų asociacijos pirmininkas Kazys Sivickis nuolat mina Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos slenksčius, stengdamasis atkreipti valdžios dėmesį į baigiančius sugriūti ir užželti krūmais melioracijos įrenginius. Seimo Kaimo reikalų komitetas balsavo, kad 2014 metais melioracijos reikmėms būtina skirti papildomai 33 mln. Lt, todėl Vyriausybės sprendimas suteikti 4 kartus mažiau lėšų mus nuvylė“, - neslėpdamas apmaudo „Ūkininko patarėjui” kalbėjo Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos vicepirmininkas Jonas Račas. Jo nuomone, Vyriausybė veidmainiauja: kalba apie valstybės gyvenimą pagal pajamas, išgales, prisiekinėja nešvaistyti biudžeto lėšų, tačiau per prievartą lietuviams peršamo euro propagandai 20 mln. Lt suranda. O iš nevilties be batų prie Vyriausybės kanceliarijos nuolat piketuojantys policininkai, pažadais maitinami melioratoriai lieka nuskriausti.
Nesupranta, koks turtas nyksta
Pasak J. Račo, Lietuvos melioracijos įrenginiai iš viso kainuoja daugiau nei 7 mlrd. Lt, beveik pusė tos įrangos atiduota ūkininkams. Valstybei priklausančių magistralinių griovių, hidrotechninių statinių ir didesnių nei 12,5 cm skersmens drenažo vamzdžių vertė - 4,3 mlrd. Lt. Dėl prastėjančios įrenginių būklės per metus ji sumažėja 120 mln. Lt. „Techniškai mąstantis žmogus iš karto suprastų, kad bent tiek pinigų kasmet reikėtų, kad įrenginiai galutinai nesubyrėtų”, - aiškino J. Račas.
Apimti nevilties melioracijos specialistai svarsto, kad protingiausia būtų, jeigu visi žemės sausinimo įrenginiai, hidrotechnikos grioviai, pylimai, laukų nuotekų vamzdžiai priklausytų ūkininkams, nors šie ir piestu stoja, nenori. „Tik taip žemdirbiai labiau suprastų, kas yra melioracija, koks turtas guli žemėje po jų kojomis ir padeda užauginti didesnius derlius”, - tikino J. Račas.
Iš melioracijos seniai negyvena
Anot Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos vicepirmininko, kitaip nei patyčiomis negalima pavadinti Finansų, Žemės ūkio ministerijų, Seimo atsakymų į asociacijos nerimo raštus dėl nykstančios lietuviškų dirvų kokybės palaikymo sistemos. „Stengiamės atlikti pilietinę pareigą, o mus kaltina, kad ieškome darbo. Nesąmonė! Asociacijos įmonės seniai iš melioracijos negyvena, tik 7 proc. mūsų darbų su ja susiję”, - įrodinėjo J. Račas.
Melioratoriams pikta, kad kai kurioms „privilegijuotoms” ūkio šakoms milžiniškos dotacijos kasmet dar labiau didinamos. „Kelininkų turtas – maždaug 70 mlrd. Lt. Jeigu visus melioracijos įrenginius reikėtų statyti iš naujo, tai kainuotų 35 mlrd. Lt. Kelininkai kasmet gauna 1,5 mlrd. Lt (ir dar norėtų įkišti ranką į 2014-2020 metų Lietuvos kaimo plėtros programą – red. past.), o mums – 27 mln. Lt. Na, ir tas „dosnus” Vyriausybės priedas svarstant 2014-ųjų metų valstybės biudžetą - papildomi 8 milijonai. Už tokią sumą tik maždaug 800 ha dirvų būklė gali būti pagerinta (1 hektaro žemės visiška rekonstrukcija kainuoja 10 tūkst. Lt). O tragiškai apleistų žemių Lietuvoje yra 250 tūkst. ha”, - ironizavo J. Račas.
Veteranai linki blogo oro
Melioratoriai pavydžiai žvelgia į Latviją ir ypač Estiją. „Jie pas mus atvažiuoja, mes pas juos. Matome, koks ten požiūris į melioraciją. Apskaičiavome, kad estai vienam hektarui savo dirvos numelioruoti statistiškai skiria 52 Lt nacionalinių ir ES lėšų, latviai – apie 30 Lt, o Lietuva – 23-25 Lt”, - Lietuvos valdžios požiūriu į melioraciją baisėjosi, kitas Baltijos šalis gyrė J. Račas.
Anot Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos vadovybės nario J. Račo, šios ūkio šakos veteranai atsidūsta: matyt, reikia tokių metų, kaip 1962-ieji, kai laukai „plaukė”, teko sėti iš lėktuvų, o rudenį Lietuvoje liko nenupjauta 40 proc. derliaus, kad Vyriausybė pradėtų tinkamai finansuoti melioraciją.
Spindinti, bet netikra vertybė
Senasis Testamentas pasakoja, kad žydai, ištrūkę iš Egipto nelaisvės, bet pavargę nuo begalinių klajonių po dykumą ir nusivylę savo vadu Moze, paprašė jo brolio Arono padaryti jiems dievybę, kuri išrinktąją tautą nuvestų į šviesų rytojų. Aronas paliepė žydams sunešti jų žmonų, sūnų, dukterų auksinius auskarus ir išliejo iš jų aukso veršį judėjams šaukiant: „Izraeli, garbink savo Dievą, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“
Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas nemano, kad 2014 m. šalies biudžetas paaukotas eurui. „Jis sudarytas pagal Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris nurodo, kad valstybė turi nuosekliai kasmet mažinti biudžeto deficitą, kol ateityje sukursime biudžeto perteklių. Euras - antrinis dalykas. Jį natūraliai turėtume įsivesti, jeigu valdžios skolos neviršys 60 proc. nacionalinių pajamų (BVP). 20 mln. Lt euro agitacinei kampanijai iš biudžeto, kuris pranoksta 20 mlrd. Lt, - lašas jūroje. Lietuvos banko tyrimas rodo, kad iš euro daugiau gausime negu išleisime jį įsivesdami. Namų ūkių ar įmonių gerovė nėra aukojama dėl bendrosios ES valiutos. Atvirkščiai, jeigu valdžia tvirtai laikysis fiskalinės drausmės, kaip yra įsipareigojusi, valstybei už pasiskolintus pinigus reikės mokėti mažesnes palūkanas, taigi Vyriausybei liks laisvų lėšų pensijoms, mokytojų ir kitų biudžetininkų algoms padidinti“, - „Ūkininko patarėją” švietė finansų makleris M. Dubnikovas.
Blogiausias posūkis
2014-ųjų biudžetas Žemės ūkio rūmų vicepirmininko Broniaus Markausko niekuo nenustebino, tik patvirtino seną dėsningumą - politikų ir Lietuvos piliečių (įskaitant žemdirbius) tikslai nesutampa. „Nemažai biudžeto eilučių kelia rimtų abejonių. Kas yra 11 mln. Lt papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų? Smiltelė, mikroskopinė dalelė. Lietuva galėtų skirti 470 mln. Lt nacionalinių tiesioginių išmokų, nes sulaukėme paties blogiausio ES Bendrosios žemės ūkio politikos posūkio. Briuselis nuolat perspėdavo, kad nuo 2014 m. žemdirbių nebus leidžiama remti iš nacionalinių biudžetų. Tačiau ES biudžetas pats yra deficitinis. Mus pasiekia signalai, kad, Europos Komisijai tyliai užsimerkus, Bendrijos senosios valstybės finansuos savo ūkininkus tiek, kiek pajėgs, o Lietuva - keturis kartus mažiau, nei galėtų, todėl Vakarų ir Rytų Europos žemdirbių nelygybė dar labiau padidės“, - „Ūkininko patarėjui” guodėsi B. Markauskas.
