Renginys šįkart vyko „Mockynėje“ – kaimo turizmo sodyboje, esančioje Šakių rajone, Lekėčių seniūnijoje, Mikytų kaime. Ji – ant Nemuno skardžio, Panemunių regioninio parko teritorijoje.
Nemažai šalies kaimo turizmo sodybų įsikūrusios valstybės saugomose teritorijose, dėl to šio verslo atstovai susiduria su papildomomis problemomis. Tad ne veltui jie į 2013 metų kaimo turizmo sezono baigiamąjį renginį pakvietė Rūtą Baškytę – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorę.
Gausiai į „Mockynę“ susirinkę LKTA nariai taip pat svarstė, ar iš tiesų kaimo turizmo sodybos tampa patrauklesnės, kai jose puoselėjama tradicinė amatininkystė, kai čia klientams pasiūloma sertifikuotų tautinio paveldo produktų.
Vieniems svarbiausia geras maistas, kitiems - švara
Šalies kaimo turizmo sezonu laikoma vasara. LKTA prezidentui Linui Žabaliūnui smagu buvo „Mockynėje“ pranešti, kad šiųmetis sezonas 11-25 proc. geresnis nei pernykštis. Taip anketose pareiškė dauguma Lietuvos kaimo turizmo sodybų savininkų. Tokia tendencija ir Latvijoje, kitose Europos Sąjungos valstybėse – ir jų kaimo turizmo sodybose šįmet sulaukta daugiau klientų nei pernai. Lietuvoje šįmet pastebėtas Rusijos ir Baltarusijos poilsiautojų antplūdis.
L. Žabaliūnas supažindino ir su kito tyrimo, kurį jis atliko su kolegomis, rezultatais. Būtent ko kaimo sodybų klientai labiausiai tikisi, kuo džiaugiasi ir atvirkščiai – kas juos nuvilia.
„Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome interneto kelionių tinklalapiuose „Atostogos kaime“, „booking.com“, „tripadvisor.com“ bei „facebook.com“ – kokiais įspūdžiais apie poilsį Lietuvos ir kai kurių Europos Sąjungos šalių kaimo turizmo sodybose dalijasi žmonės“, – aiškino L. Žabaliūnas.
Pasirodo, Latvijos, Norvegijos, Ispanijos gyventojai labiausiai vertina, kai kaimo turizmo sodybose švaru, tvarkinga – kai švarūs kambariai, tualetai, sutvarkyta aplinka, saugus inventorius. Jie labiausiai nusivilia, kai viso to neranda. Didžiosios Britanijos žmonėms kaimo turizmo sodybose svarbiausia – geras maistas. Labiausiai juos nuvilia nemalonūs sodybų šeimininkai, įtartina patalynė. Lietuvių reikalavimų eiliškumas kaimo turizmo sodyboms toks: geras maitinimas, malonūs šeimininkai, lengvas pasiekiamumas. Jų nusivylimų skalėje pirmoji – netvarka, po jos seka informacijos stoka, prastas maitinimas, šildymo problemos.
Minėtose šalyse sodybų malonių šeimininkų poreikis atsiduria antroje arba trečioje vietoje po švaros arba gero maitinimo.
Kai L. Žabaliūnas pacitavo vieno lietuvio internetinį atsiliepimą apie poilsį mūsų šalies kaimo turizmo sodyboje – „Siaubingas aptarnavimas!“, „Ar normalu atsibusti, kai temperatūra kambaryje
11 OC?!“, „Tai viso kaimo turizmo paniekinimas!“ – „Mockynės“ salėje nuvilnijo sarkastiško skepsio banga – neva ko šis klientas norįs, juk buvęs ne šildymo sezonas. Tai išdavė, jog ne dažnas žinojo, kad, tarkime, Skandinavijos šalių sodybų šeimininkai net vasarą rytais ir vakarais įjungia radiatorius, kad poilsiautojai nejustų vėsos bei drėgmės, suformuotos ne tik atitinkamo paros laiko – dar ir ežero, upės.
Populiarinti tradicinę amatininkystę - šventa misija
Vis dėlto „Mockynėje“ vyravo geranorystės, supratingumo dvasia: dėmesingi, nuoširdūs vieni kitiems buvo čia susirinkę kaimo turizmo sodybų šeimininkai, dalydamiesi verslo džiaugsmais ir rūpesčiais, tokios pat buvo ir atsakingų institucijų pareigūnės, išklausančios jų bėdas bei patariančios, kas darytina, kad šalies kaimo turizmas taptų patrauklesnis.
Į LKTA vadovybės klausimą, ar kaimo turizmas ir tradiciniai amatai reikalingi vienas kitam – ar jie gali padėti vienas kitam sėkmingai gyvuoti, – didžiuma renginio dalyvių, tarp jų Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento atstovė Regina Voverytė bei patsai L. Žabaliūnas, atsakė teigiamai: „Reikalingi!“ Visoje Europoje stebima tendencija, kad vis daugiau kaimo turizmo sodybų klientų nori čia ragauti tradicinių patiekalų, pamatyti, kaip gimsta tradicinės amatininkystės gaminiai, bei išmokti juos gaminti.
R. Voverytė kaimo turizmo savininkus ragino sertifikuoti tautinio paveldo produktus, jei mokantys tokius gaminti. Tai didintų sodybos patrauklumą, pasitikėjimą ja, mat sertifikatas liudytų, kad gaminys autentiškas, kokybiškas. Kitas kelias – bendradarbiauti su amatininkais arba amatų centrais. Pastarųjų šalyje – 6, ateityje bus 20. Amatininkai galėtų atvykti į sodybą ir demonstruoti savo meistrystę, sudomindami poilsiautojus.
Deja, pastebėjo sodybų šeimininkai, sunku rasti amatininkų, turinčių bendravimo dovaną – mokančių savo amatą pristatyti įdomiai, gyvai, su intrigėle.
„Bet mes, sodybų šeimininkai, turime dirbti šioje srityje – įdėti daug pastangų, kad atsirastų amatininkų, gebančių sudominti mūsų poilsiautojus. To tikiuosi iš jaunosios kartos tradicinių amatų puoselėtojų. Bus liūdna, jei mirs mūsų amatai...“ – „ŪP“ sakė Roma Zalensienė, kaimo turizmo sodybos Padubysio kaime Vilkijos seniūnijoje, Kauno rajone šeimininkė, su liūdesiu pripažindama, jog daugumai tradiciniai lietuvių amatai kaimo turizmo sodybose – toli gražu ne pirmaeilės svarbos reikalas: – Tad turime tenkinti jų pageidavimus...… Po 10 metų, manau, padėtis pasikeis: klientai norės amatų.“
R. Zalensienė su vyru Eimantu daug nuveikė, savo sodyboje puoselėdami tradicinius amatus. Kaip ir Laima Mačionienė iš Pamerkių kaimo Varėnos rajone: ji pasirūpina, kad į sodybą atvyktų kalvis su mobiliąja kalve, pati poilsiautojams rodo, kaip iš vilnos veliamas apavas, kepama grikinė babka, jos vyras supažindina su medžio drožyba.
Kas dar didina arba menkina sodybų patrauklumą?
Kai kurie sodybų šeimininkai „ŪP“ tvirtino, kad leidus jiems gaminti naminę degtinę, visos maudynės kubiluose bei pirtyse nublanktų: poilsiautojus itin masintų stebėti, kaip gaminama naminukė. Žinoma, magėtų ir jos, – geros, skaidrios kaip ašara, – paragauti, bet toli gražu ne prisisiurbti. „Naminukės legalizavimas tikrai padidintų poilsiautojų skaičių mūsų sodybose“, – teigė turizmo verslo atstovai.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R. Baškytė užrašų knygelėje registravo kaimo turizmo sodybų šeimininkų nusiskundimus – kad medžius vežantis transportas suniokoja dviračių trasas, kelius, kad Kelių direkcija įnikusi naikinti nuorodas į jų sodybas, kad kai kurių nacionalinių parkų ar kraštovaizdžio draustinių direkcijos nepadeda drausminti gamtos šiukšlintojų ir t. t.
L. Žabaliūnas patvirtino, jog Kelių direkcijos nuostata – mažinti kelių ženklų skaičių, tačiau ji iki kitų metų liepos 1 d. turi parengti naujas kelio ženklų, nuorodų statymo taisykles, tad kaimo sodybų šeimininkams skubėtina kreiptis į direkciją su pageidavimais.
R. Baškytė kvietė valstybės saugomose teritorijose esančių kaimo turizmo sodybų savininkus siekti ir atitinkamo ženklo. Pavyzdžiui, Žemaitijos arba Dzūkijos nacionalinio parko produkto, Panparko. Pastarasis patvirtina, kad sodyba yra teritorijoje, kur saugoma laukinė gamta, o šeimininkas prisideda, kad ji būtų saugoma. Šie ženklai atsirado prieš metus. Dzūkijos nacionalinio parko produkto sertifikatą turi 9, o Žemaitijos nacionalinio parko – 20 sodybų. Sertifikatai patvirtina, kad tų sodybų šeimininkų veikla neprieštarauja saugomų teritorijų nuostatoms, kad čia maitinama kulinarinio paveldo produktais“, – sakė R. Baškytė.
Nacionalinės turizmo verslo asociacijos, vienijančios 20 šalies atvykstančiojo turizmo agentūrų, prezidentė Žydrė Gavelienė patvirtino, jog panašūs ženklai užsienyje – svarus argumentas poilsiui rinktis sodybą, kuri juos turi. Be to, moteris patarė kaimo turizmo verslininkams negailėti investuoti į rinkodarą, užmezgant ryšius su turizmo agentūromis, kad šios reklamuotų jų sodybas. Ji apgailestavo, kad kaimo sodybų nuotraukose – nė gyvos dvasios, tik lovos, namai. Jose stinga malonaus buvimo kaimo sodybose nuotaikos, kad esi čia laukiamas. „Kur nuotraukose rūkas virš ežero, smagumas, kai meškerę meti į jį ar sėdi prie židinio?“ – retoriškai klausė Ž. Gavelienė. Pasak jos, užsienio turistui Lietuvos kaimo turizmo sodybų nuotraukos praneša viena – kad jie čia nelaukiami...
Renginio dalyviai, pasigrožėję „Mockynės“ tradicinės architektūros statiniais, balto pavydo žvilgsnį metę į šaltinių maitinamą tvenkinį, aplankė ir gretimas kaimo turizmo sodybas. Jose taip pat pasisėmė verslo vystymo patirties. Zyplių dvaro ekspozicijose jiems atsivėrė lietuvių amatininkystės skrynios lobiai.
LKTA vadovas Linas Žabaliūnas apdovanojo sodybų, kurioms internetiniuose tinklalapiuose poilsiautojai šįmet daugiausia skyrė malonių žodžių, savininkus.
